stereochèmija (stereo… + chemija), chemijos šaka, tirianti erdvinį atomų išsidėstymą molekulėje ir medžiagos savybių, cheminių reakcijų mechanizmo priklausomybę nuo molekulės sandaros. Skiriama statinė stereochemija – tiria enantiomerų (šie izomerai yra vienas kito veidrodinis atspindys) absoliučiosios konfigūracijos nustatymą ir chiroopinių savybių priklausomybę nuo struktūros, dinaminė stereochemija – tiria erdvinių veiksnių įtaką reakcijos greičiui ir krypčiai remiantis konformacine analize (ji tiria molekulių konformacijas, tarpusavio virsmus ir jų įtaką fizikinėms ir cheminėms savybėms) ir teorinė stereochemija – tiria matematinių metodų taikymą stereocheminėms struktūroms ir procesams apibūdinti. Stereochemijos tyrimų rezultatais naudojamasi sintetinant polimerus (daugelio jų savybės priklauso nuo makromolekulės erdvinės sandaros), vaistus (erdvinė sandara lemia vaistų fiziologinį aktyvumą) ir kitas fiziologiškai aktyvias medžiagas.
Stereochemijos pradžia laikoma J.‑B. Biot 1815 atrastas organinių medžiagų tirpalų optinis aktyvumas. 1848 L. Pasteuras atskyrė vyno rūgšties izomerus, 1874 J. H. van’t Hoffas ir Josephas Achilleʼas Le Belis (Prancūzija) atskirai vienas nuo kito iškėlė erdvinės organinių junginių sandaros teoriją.