sterlingo zona

stèrlingo zonà, viena valiutos zonų. Sukurta 1939 sterlingo bloko pagrindu. Apėmė Didžiąją Britaniją, jos kolonijas ir dominijas (išskyrus Kanadą ir Niufaundlandą) bei kai kurias su Didžiąja Britanija ekonomiškai susijusias valstybes, kurios naudojo Didžiosios Britanijos svarą sterlingų kaip savo nacionalinę valiutą ar su juo susiejo nacionalinę valiutą pastoviu keitimo kursu. Sterlingo zonos šalys aukso ir užsienio valiutų atsargų didžiąją dalį laikė Didžiosios Britanijos bankuose, tarptautinius atsiskaitymus atliko daugiausia per Londono finansinį centrą. 20 a. viduryje sterlingo zona buvo didžiausia valiutos zona pasaulyje (apėmė apie šeštadalį Žemės ploto, apie 1 mlrd. gyventojų). 1947–1971 išstojus Birmai, Egiptui, Irakui, Izraeliui, Libijai, Pietų Rodezijai, Somalilandui, Sudanui zonoje liko Europos (Didžioji Britanija, Airija, Gibraltaras, Islandija, Kipras, Malta), Azijos (Bahreinas, Bangladešas, Brunėjus, Ceilonas, Honkongas, Indija, Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika, Jordanija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Malaizija, Omanas, Pakistanas, Singapūras), Amerikos (Bahamos, Barbadosas, Bermuda, Belizas, Gajana, Jamaika, Trinidadas ir Tobagas), Afrikos (Botsvana, Gambija, Gana, Kenija, Lesotas, Malavis, Maldyvai, Mauricijus, Nigerija, Pietų Afrikos Respublika, Pietvakarių Afrika, Seišeliai, Siera Leonė, Svazilandas, Tanzanija, Uganda, Zambija, Zanzibaras), kai kurios kitos šalys (Australija, Fidžis, Nauru, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja, Tonga, Vakarų Samoa) ir daugelis Didžiosios Britanijos salų valdų. 1972 Didžiajai Britanijai atsisakius fiksuoto svaro sterlingų kurso ir vienašališkai panaikinus lengvatinį valiutinių atsiskaitymų režimą beveik su visomis sterlingo zonos šalimis sterlingo zona iki 1979 iširo, buvusios narės taip pat nustatė laisvai kintančius savo nacionalinių valiutų kursus arba susiejo jas su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu.