stibis
stbis (Stibium; gr. stibē – šerkšnas), Sb, periodinės elementų sistemos V A grupės cheminis elementas. Gamtinį stibį sudaro 2 stabilieji izotopai, yra 35 dirbtiniai radioaktyvieji izotopai, jų masės skaičius nuo 103 iki 139. Melsvo atspalvio sidabriškai baltas. Pagal fizikines savybes yra metalas, pagal chemines savybes – nemetalas. Būna kristalinis (trigoninė kristalinė gardelė) ir amorfinis (geltonasis, juodasis (gaunamas greitai kondensuojant stibio garus) ir sprogusis). Iki 300 °C trapus, aukštesnėje temperatūroje plastiškas. Kitaip negu kiti metalai išlydytas stibis aušdamas plečiasi. Kaitinamas (aukštesnėje negu 600 °C) oksiduojasi – susidaro oksidas Sb2O3. Stibis reaguoja su halogenais, išskyrus fluorą, lydymosi temperatūroje – su siera, selenu, telūru ir daugeliu metalų sudarydamas stibidus, pvz., AuSb2. stibis tirpsta koncentruotoje sieros rūgštyje, atsparus šarmų tirpalams ir amoniakui.
Gamtinis stibis – grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubų, romboedrų, plokštelių formos; sudaro masyvius, grūdėtus, rečiau spindulinius agregatus. Būna arseno, sidabro, urano, sieros, bismuto, geležies priemaišų. Spalva balta (alavo). Bruožas (miltelių spalva) pilkas. Blizgesys metalo. Kietumas 3–3,5. Tankis 6600–6700 kg/m3. Skalumas tobulas. Lūžis kriauklėtas, nelygus. Trapus. Susidaro hidroterminių procesų metu. Randamas kartu su antimonitu, sfaleritu, galenitu, piritu kvarco gyslose. Stibio telkinių yra Australijoje, Austrijoje, Čekijoje, Indonezijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Kazachijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Stibis gaunamas iš antimonito ir rūdų, kuriose jis būna kartu su kitais elementais (Cu, Au, W, Hg), pirometalurginiu arba hidrometalurginiu būdu. Naudojamas kaip bešvinis lydmetalis, kabelių apvalkalams, jo yra lydinių, naudojamų elektrinių akumuliatorių elektrodams, spaustuviniams šriftams, guoliams gaminti, sudėtyje. Stibio junginiai su siera naudojami kaip antipirenai (teatrų uždangoms, brezentui apsaugoti), degtukų gamyboje, oksidas naudojamas liuminoforams, specialiam stiklui, keramikai, dažams gaminti.
Nuodingumas panašus į arseno: maži kiekiai sukelia galvos skausmą, svaigulį, depresiją, didesni – stiprų vėmimą ir mirtį. Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 g sausosios masės – 0,02 mg), mažiau – sausumos gyvūnuose (0,0006 mg) ir augaluose (0,006 mg). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, kasoje. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfohidridinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvina kai kuriuos fermentus, slopina angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos kai kurias reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo dažniausiai su išmatomis ir su šlapimu.
Stibis buvo žinomas ir naudojamas Rytų šalyse prieš 5000 metų.
| atominis skaičius | 51 | |
| santykinė atominė masė | 121,760 | |
| elektrinis neigiamumas | 2,05 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 5s25p3 | |
| oksidacijos laipsnis | +3, +5, retai –3 | |
| izotopai | ||
| stabilieji | 121Sb (57,36 %), 123Sb (42,64 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 120Sb (T1/2 5,76 d), 124Sb (T1/2 60,3 d), 125Sb (T1/2 2,77 m.) | |
| kiekis Žemės plutoje | 5·10–5 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | 630,6 °C | |
| virimo temperatūra | 1 587 °C | |
| tankis | 6 697 kg/m3 | |
| kietumas pagal Brinellį | 260 MPa | |
| savitoji elektrinė varža (20 °C) | 41,7·10–8 Ω·m | |
| šilumos laidumo koeficientas (27 °C) | 24,3 W/(m·K) | |
| savitoji šiluminė talpa | 0,207 kJ/(kg·K) | |
| standartinis elektrodo Sb/Sb3+ potencialas | 0,24 V | |
2509