stigmà (gr. įdagas, ženklas), dėmės arba atsivėrusios žaizdos ant mistikų kūno. Stigma atsiranda tose vietose (delnuose, pėdose, šone, ant galvos), kur buvo sužeistas Jėzus Kristus per nukryžiavimą. Dažniausiai stigma yra kraujuojanti žaizda ar įpjova, kartais – raudona poodinė dėmė ar kiaurai per plaštaką ir pėdą esanti žaizda arba į vinies galvutę panašus atspaudas ant riešo ir pėdos. Stigma būna įvairios formos – apvali, ovali, pailga. Spontaniškas tokių žaizdų ar žymių atsiradimas vadinamas stigmatizacija, turintieji stigmą – stigmatizuotaisiais arba stigmatikais; daugelis jų yra Bažnyčios paskelbti šventaisiais ar palaimintaisiais. Stigma daugiausia siejama su kančios mistika. Apie stigmą kaip Jėzaus kūno žymę liudijo apaštalas Paulius (Gal 6, 17). Žinoma virš 300 stigmos atsivėrimo atvejų. Iš vyrų pirmasis stigmą gavo šv. Pranciškus Asyžietis, iš moterų – palaimintoji Kristina Bruso (1242–1312). Kapucinų vienuolis šv. Pijus iš Pietrelcinos (1887–1968) yra pirmasis stigmą gavęs katalikų kunigas. Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios stigmą pripažįsta tik jas mediciniškai ištyrusios ir išnagrinėjusios stigmatikų gyvenimo šventumą. Moksliškai stigma nėra paaiškinama, tikinčiųjų laikoma stebuklu.
2245