stigma

stigmà (gr. įdagas, ženklas), asmens ar grupės tam tikras statusas (primetama etiketė), reiškiantis nukrypimą nuo visuomenėje nusistovėjusių kultūrinių ar socialinių normų, nepriimtiną elgseną ar savybes ir izoliuojantis nuo kitų žmonių. Stigmos primetimas vadinamas stigmatizavimu. Stigmą turintis asmuo ar grupė dažnai kitiems žmonėms kelia baimę, įtampą, nerimą, stokoja savigarbos, patiria diskriminaciją, nepakantumą, smurtą, patyčias , netoleranciją, nelygybę, gėdos, kaltės jausmą, depresiją, nevisavertiškumo kompleksą, yra pašiepiami, ignoruojami, išstumiami iš visuomeninio gyvenimo, persekiojami, jiems grasinama, primetama neigiami socialiniai stereotipai. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados sociologas E. Goffmanas skyrė fizines (kūno sužalojimai, stereotipų neatitinkanti išvaizda), psichologines (psichikos ligos, įvairios priklausomybės, deviantinis elgesys), socialines (specifinė gyvensena, socialinių normų nesilaikymas, priklausymas tam tikrai rasei ar etninei grupei, visuomenės daugumai nepriimtini religiniai ar kiti įsitikinimai, netradicinė seksualinė orientacija) stigmas. Kaip atskirą rūšį jis išskyrė asocijuotąsias stigmas, kai šalia stigmatizuojamojo būnantis ar su juo bendraujantis asmuo pats priskiriamas prie stigmatizuojamųjų. Stigmos gali skirtis savo pastebimumu (kiek jos matomos, kiek galima nuslėpti), reikšmingumu (kiek šokiruoja kitus žmones ar yra reikšmingos pačiam stigmatizuojamajam), negatyvumu (kiek estetiškai nepatrauklios ar nepriimtinos visuomenei – tai priklauso nuo vyraujančios kultūros ir subkultūrų, žmonių bendravimo ir tolerancijos). Visuomenė dažniausiai iš stigmatizuojamųjų tikisi tam tikros stereotipinės elgsenos ir sudaro tokias sąlygas, dėl kurių jie negali elgtis kitaip, nei iš jų tikimasi, todėl pasitvirtina visuomenės išankstinės nuostatos. Kai kurių tyrėjų nuomone, stigmatizavimas yra galimybė išvengti nerimo ar įtampos, nes turint neigiamą nusistatymą stigmatizuojamųjų atžvilgiu galima su jais nebendrauti ir nejausti dėl to diskomforto. Jungtinių Amerikos Valstijų socialinės psichologės M. Rodin ir J. Price teigė, kad stigmatizavimo lygį lemia stabilumas (žmonės linkę mažiau stigmatizuoti tuos asmenis, kurie siekia atsikratyti savo stigmų), negatyvumas (visuomenė linkusi blogiau vertinti tuos, kurių stigma yra labiau atstumianti), stigmos kontroliavimas arba atsakomybė už ją (žmonės, kurių stigma atsirado dėl jų pačių pasirinkimo, pvz., narkotinių medžiagų vartojimo, vertinami labiau neigiamai nei tie, kurie stigmą įgijo dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių). Dažnai anksčiau turėję stigmą, bet jos atsikratę žmonės vis tiek laikomi stigmatizuojamais ir yra atstumiami. Žmonės dažnai linkę stigmatizuojamuosius toleruoti kaip bendradarbius, bet nelinkę su jais užmegzti asmeninių, artimų ryšių (draugauti, kurti šeimą ir kita). Bandymas sumažinti ar panaikinti stigmą, stigmatizuojamųjų ir visuomenės psichologinį atstumą, integruoti juos į visuomenę vadinamas destigmatizacija. Stigmatizuojamųjų pastangos integruotis į visuomenę (destigmatizacijos vidinės priemonės) gali reikštis tam tikra elgsena (menine, sportine ir kita veikla) ar suvokimu (žmogaus vertinimo pakeitimas, stigmos neigimas). Visuomenėje įsivyravusių neigiamų stereotipų ir asociacijų šalinimas, stigmatizuojamųjų mokymas, įtraukimas į darbo rinką ir visuomeninį gyvenimą yra destigmatizacijos išorinės priemonės.