stklas, taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: buitiniai (indai, veidrodžiai, tara), dekoratyviniai (indai, stiklo plastika, bižuterija), architektūriniai (mozaikos, šviestuvai, vitražai) dirbiniai iš stiklo. Jų meninę išraišką lemia dirbinio paskirtis, siluetas, paviršiaus apdaila (šlifavimas, raižymas, auksavimas, nuodijimas), puošyba (emaliu, tapyba). Stiklo dirbiniai būna skaidrūs, matiniai.
Chartresʼo katedros vitražo fragmentas, vaizduojantis Dievą, Adomą ir Ievą (1205–15)
Istorinė apžvalga
manoma, Tutmozio III kapavietėje Karalių slėnyje rastas indelis aliejui (apie 1425 pr. Kr., Britų muziejus Londone)
Nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų Egipte, Mesopotamijoje pradėta lydyti neskaidrų spalvotą stiklą nedideliuose moliniuose tigliuose, gaminta įvairūs indeliai, karoliai, kurta skulptūros; jie dažniausiai puošti banguojančiais įvairių spalvų stiklo siūlais, auksuoti. Tuo laikotarpiu stiklas pradėtas gaminti ir Kinijoje. 1 a. pr. Kr. Aleksandrijoje, Finikijoje, Sirijoje pradėta pūsti geros kokybės skaidraus bespalvio arba spalvoto stiklo dirbiniai, paplito stiklo apdirbimo įvairios technikos ir puošybos būdai. Gaminti mozaikiniai, pūsto stiklo skulptūriniai indai, dvisluoksnio stiklo vazos (Portlando vaza, 1 a.), auksuoti, raižyti indeliai. 2–4 a. Galijos, Reino srityse sukurta skaidrių stiklinių bokalų prototipų, ažūru dekoruotų įmantrių proginių indų (diatretų). Nuo 6 a. stiklo gamybos centru tapo Bizantija (sakraliniai pastatai buvo puošiami mozaikomis iš smaltos).
Islamo šalyse (labiausiai Sirijoje) stiklo dirbiniai (vazos, veidrodžiai, lempos, grafinai) dažniausiai buvo ištapomi spalvoto emalio raštais, dekoruojami įlydyta aukso folija. Nuo 13 a. Pietų ir Šiaurės Čekijoje (Bohemijoje) pradėtas gaminti čekų stiklas. Renesanso ir baroko epochoje Italijoje garsėjo Venecijos stiklas (sukurta filigrano stiklo, milefjorio dirbinių), Vokietijoje gaminti skaidrūs reljefinėmis apvijomis, dygliukais, spurgelėmis puošti bokalai, taurės, emalio tapyba dekoruoti bokalo pavidalo indai (dažniausiai puošti figūrinėmis kompozicijomis), herbai.
Venecijos stiklo indas (17 a., Britų muziejus Londone)
lempa Žaliasis lotosas (apie 1900–10, dizaineris L. C. Tiffany)
16–17 a. Ispanijoje sukurta puošnių stiklo indų (grafinų, vazų; būdinga banguotos formos, žalsvas ar rusvas atspalvis). 17–18 a. Vokietijoje, Čekijoje, Anglijoje pagaminta skaidrių šlifuoto ir raižyto stiklo (krištolo) indų. 18 a. Šveicarijoje pradėta gaminti optinį stiklą. 18 a. pabaigoje–19 a. garsėjo Mohnų stiklas. 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje sukurta raiškių art nouveau ir art deco stiliaus stiklo dirbinių (būdinga augalinio motyvo ornamentai, savita dirbinio forma, blizgumas, spalvinė simbolika); žymiausi jų autoriai – É. Gallé, R. J. Lalique’as, L. C. Tiffany, M. Marinot (1882–1960).
Nuo 20 a. vidurio stiklo gamyba buvo mechanizuota ir automatizuota; rankiniu būdu daryti išskirtiniai meniniai arba specialios paskirties stiklo dirbiniai, funkciniai ir vaizduojamieji, mažo formato ir monumentalūs autoriniai stiklo kūriniai (būdinga technikų, formų ir puošybos įvairovė). 20 a.–21 a. pradžios žymesni stiklo dirbinių kūrėjai: Italijoje – E. Barovieris (1889–1974), P. Venini (1895–59), Čekijoje – S. Lybenský (1921–2002), J. Brychtová (g. 1924), P. Hlava (1924–2003), Suomijoje – T. Sarpaneva (1926–2006), T. Wirkkala, Vokietijoje – E. Eischas (g. 1927), Jungtinėse Amerikos Valstijose – H. K. Littletonas (g. 1922), M. Lipofsky (g. 1938), D. Chihuly (g. 1941).
indų serija Burbulai (1968, dizaineris T. Wirkkala, sukurta dizaino bendrovei Venini; © LATGA / KUVASTO, 2020)
Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje nuo 1 a. stiklą naudojo baltų gentys. Įvairių ornamentuotų skaidrių ir matinių (rasta daugiau kaip 2500 įvairių formų – rutulio, kūgio, cilindro, disko, spalvų – baltos, juodos, žalios, mėlynos, pilkos, violetinės, rudos, oranžinės, geltonos) karolių, segių buvo atvežama iš kitų kraštų (daugiausia iš Romos). Iš stiklo karolių buvo daromos apvaros, dažniausiai tarp jų buvo įterpiama žalvario įvijų, pakabučių, gintaro, žalvario karolių. 3–5 a. raudonu, žaliu, mėlynu emaliu būdavo užpildomos žalvarinių segių ir pakabučių paviršiuje paliktos duobutės, geriamųjų ragų rankenos. 9–13 a. stiklas gabentas iš Artimųjų Rytų, Bizantijos, vėliau – iš Rusios (karoliai, spalvoto stiklo žiedai, apyrankės); vietiniams meistrams priskiriami rantyti mėlyno stiklo karoliai.
Urečės‑Nalibokų stiklo taurė (apie 1740, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Nuo 15 a. į Lietuvą pradėta vežti Venecijos stiklo dirbinius (taurė su emaliu tapytu vyčiu iš Lietuvos didžiojo kunigaikššio Vytauto Didžiojo servizo, 15 a. pradžia). Lietuvos Statute (1529) yra duomenų apie stiklo gamybą Lietuvoje, G. Brauno atlaso (16 a. pradžia) Vilniaus plane buvo pažymėta Stiklių gatvė, kurioje buvo prekiaujama stiklo dirbiniais. 1547 Žygimantas Augustas savo dvarioniui M. Paleckiui suteikė monopolinę teisę steigti stiklo dirbtuvę Vilniuje, prekiauti savo gamybos ir atvežtiniais stiklo gaminiais. 1663 patvirtintas Vilniaus miesto stiklių cecho statutas (buvo gaminami stikliniai indai, originalūs sietynai, žibintai, monstrancijos, vitražai, veidrodžiai). 18 a. pirmoje pusėje O. Sanguškaitė‑Radvilienė Nalibokuose ir Urečėje (Urečės‑Nalibokų stiklas) įsteigė stiklo manufaktūras (jose dirbo Silezijos meistrai, vėliau jų mokiniai). 1843 Kauno gubernijoje veikė 3, Vilniaus – 5, Gardino – 3 stiklo fabrikai.
Nuo 19 a. pabaigos Vilniuje veikė stiklo fabrikai Vitrum, Kalvarija (vėliau – Raudonoji aušra). 20 a. 3–4 dešimtmetyje stiklo gamyba plėtota Kaune (fabrikai Stiklas, Turbaras, Aleksotas, Stiklolitas, Elnias). 1939 įkurtas mechanizuotas Radviliškio lakštinio stiklo fabrikas, 1965 – Panevėžio stiklo fabrikas. 20 a. 6–7 dešimtmetyje pūstų stiklo indų puošybai taikyta tapybinio ir grafinio dekoravimo būdai, 8–9 dešimtmetyje vyravo karšto stiklo formavimas (dirbiniuose atskleidė stikliškąsias, medžiagiškąsias jų savybes); sukurta monumentalių erdvinio stiklo kompozicijų (A. Stoškus), šviestuvų (I. Lipienė), dekoratyvinių vazų komplektų (G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, D. Ramelis, g. 1949, R. Balsys, 1943–92). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje įsivyravo saviti, rankiniu būdu atliekami karšto stiklo formavimo būdai, individualios technologijos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje figūrinių ir abstrakčių plastikos formų kūrinių sukūrė V. Janulionis, V. Paulauskas, A. Rimkevičius (abu g. 1960), V. Gutauskas (g. 1961), R. Kriukas, S. Grabliauskaitė (g. 1962), A. Daugėla (g. 1963), J. E. Kaubrys (g. 1967), I. Borodina‑Peleckienė (g. 1972), I. Stulgaitė-Kriukienė (g. 1975), A. Andrulevičienė (g. 1980), J. Pociūtė (g. 1981).
Nuo 1934 Kauno meno mokykloje (vėliau ir Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute) S. Ušinskas pradėjo dėstyti vitražą (pirmieji vitražo ir stiklo dailininkai – F. Ušinskaitė, 1921–2003, V. Blažytė, 1926–99, A. Stoškus, K. Morkūnas). 1961–1968 meninio stiklo kūrėjai buvo rengiami Lietuvos dailės institute. Nuo 1979 Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete (1959–1983 Lietuvos dailės instituto Kauno skyrius) rengiami stiklo dailininkai. Nuo 2000 Kaune rengiama Baltijos ir Šiaurės šalių autorinio stiklo meno paroda.
S. Grabliauskaitė. Kompozicija Balti veidai (2011)
L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija Vilnius 1987; K. Strazdas Lietuvos stiklas: nuo seniausių laikų iki 1940 metų Vilnius 1992, Lietuvos stiklas nuo 1940 metų Kaunas 1997; Šviesos architektūra / sud. E. Utarienė, Ž. Mirinavičius, N. Nevčesauskienė, E. Januškaitė‑Krupavičė Vilnius 2020; M. Jenkins Islamic Glasss: A Brief History New York 1986; The History of Glass London 1992; Five Thousand Years of Glass London 1995; P. Layton Glass Art London 1996; E. Wylie, Sh. Cheek The Art of Stained and Decorative Glass New York 1997.
409