stiklėjimas

stikljimas, peršaldyto skysčio (lydalo) virtimas kieta stikliškosios (amorfinės) būsenos medžiaga. Stiklėja silicio, boro, germanio, fosforo oksidai, halogenidai, chalkogenidai, kai kurių organinių junginių medžiagos. Stiklėjimas apibūdinamas stiklėjimo intervalu (temperatūrų intervalas, kuriame skystis virsta kieta amorfine medžiaga) ir stiklėjimo temperatūra T_s, kuri nustatoma eksperimentiškai pagal terminės analizės arba šiluminio plėtimosi kreivių lūžio taškus. T_s priklauso nuo aušinimo greičio: kuo didesnis aušinimo greitis, tuo didesnė T_s vertė. Keičiant aušinimo greitį iš to paties lydalo galima gauti savybių stiklą. Stikliškosios būsenos medžiagų savybės kitokios negu kietųjų medžiagų, pvz., jos pamažu kietėja ir minkštėja, yra izotropinės, daugelis praleidžia regimąją spinduliuotę; dauguma tokių medžiagų – izoliatoriai. Jos naudojamos statyboje, elektronikoje.