stikliškoji būsena

stkliškoji bsena, labai peršaldyto skysčio kietoji amorfinė nepusiausviroji būsena, kurioje medžiaga gali būti ilgą laiką. Šaldant skystį laipsniškai didėja jo klampa. Temperatūrų intervalas, kuriame skystis virsta kietąja amorfine medžiaga, vadinamas stiklėjimo intervalu, jis didėja skysčio šaldymo greičiu. Viršutinė stiklėjimo intervalo temperatūra būna daug žemesnė negu suskystėjimo kreivės temperatūra, todėl į stikliškąją būseną gali pereiti tik tos medžiagos, kurias galima peršaldyti (jų temperatūrai perėjus iš suskystėjimo kreivės į sukietėjimo kreivę, medžiaga negali kristalizuotis). Kuo sparčiau skystis šaldomas, tuo didesnė tikimybė, kad jis pereis į stikliškąją būseną. Mažiausias skysčio šaldymo greitis, kuriam esant medžiaga dar gali įgauti stikliškąją būseną, vadinamas kritiniu šaldymo greičiu. Pereinant iš skystosios būsenos į stikliškąją ir atgal kinta medžiagų savybių temperatūriniai koeficientai. Į stikliškąją būseną lengvai pereina SiO₂, B₂O₃, GeO, P₂O₅ ir jų mišinių su kitais oksidais lydalai, t. p. lengvai stiklėja įvairių skystųjų halogenidų, chalkogenidų ir organinių junginių mišiniai. Esant labai dideliam šaldymo greičiui (10⁵–10⁷ K) į stikliškąją būseną gali pereiti daugelis lydinių – taip gaunami amorfiniai lydiniai. Stikliškosios būsenos medžiagos skiriasi nuo kristalinių medžiagų keliomis būdingosiomis savybėmis: jos pamažu kietėja ir minkštėja, yra izotropinės, daugelis jų praleidžia regimąją spinduliuotę. Dėl šių savybių stikliškosios būsenos medžiagos (stiklas, stiklo plastikai, stiklo keramika ir kitos) plačiai naudojamos statyboje, elektrotechnikoje, elektronikoje, optikoje, chemijos pramonėje, buityje.