stklo tapýba, tapybos technika: tapoma šaltuoju (neskaidriais aliejiniais dažais, tempera) arba karštuoju (stiklo dažais – emaliais, glazūromis, vitražiniais dažais) būdu ant stiklo. Šaltuoju būdu ant stiklo lakšto nugarinės pusės (kad vaizdas būtų po stiklu) tapoma atvirkščiai nei įprasta: pirmiausia nutapomos smulkios kompozicijos detalės, kontūrai, vėliau aplink juos tapomos stambesnės piešinio plokštumos, galiausiai – fonas. Šiuo būdu buvo tapoma pirmaisiais amžiais po Kristaus, nuo 14 a. taip tapyti votų paveikslėliai; 16 a. paplito Italijoje, Vokietijoje, Flandrijoje. Karštuoju būdu stiklo lakšto paviršius tapomas silikatiniais arba mineraliniais dažais (būna skaidrūs, neskaidrūs, matiniai, iškilaus emalio reljefo korpusiniai), vėliau dirbiniai degami krosnyje. Šiuo būdu buvo tapoma antikos laikotarpiu. 9–13 a. islamo šalyse susiklostė savita ornamentinės stiklo tapybos tradicija. 15 a. šia technika kurti Venecijos stiklo, 19 a. – Sèvres’o porceliano dirbtuvių stiklo dirbiniai. Lietuvoje stiklo tapybą plėtojo S. Ušinskas, F. Ušinskaitė (1921–2003), K. Morkūnas, B. Bružas, H. Kulšys (1944–91), A. Elskus.
L: J. Sergejevas Dailiųjų stiklo dirbinių gamyba Vilnius 1992; A. Elskus Tapybos ant stiklo menas Vilnius 2009.
287