stilistika

stilstika (lot. stilus – rašymo pagaliukas; rašymas), kalbotyros šaka, kalbos priemones tirianti atsižvelgdama į jų ekspresinę, emocinę, estetinę paskirtį ir bendrinės kalbos funkcinius stilius. Stilistiko tyrimo metodika grindžiama aiškiai apibrėžtais objektyviais analizės ir aprašo principais. Tiria bendrinės kalbos ypatybes, mokslinio, administracinio, buitinio, publicistinio stiliaus ypatybes (funkcinė stilistika), bendrinės kalbos skirtumus jos vartojimo įvairiose srityse, leksinius ir gramatinius sinonimus, nustato jų vartosenos ir reikšmės skirtumus, susijusius su teikiamais ekspresiniais atspalviais (vadinamąja stilistine konotacija). Vadinamosios praktinės stilistikos atstovai aiškina, kaip reikia naudotis kalbos išgalėmis ir laikytis kiekvienam stiliui būdingų bendrinės kalbos reikalavimų. Stilistika kaip atskira kalbotyros šaka susiformavo 20 a. pradžioje.

Lietuvių kalbos stilistika

Lietuvių kalbos stilistika iš pradžių buvo daugiausia praktinio kalbos norminimo ir tvarkymo dalis (J. Jablonskio, J. Balčikonio, P. Skardžiaus ir kitų darbuose). Kaip savarankiška kalbotyros šaka susiformavo 20 a. 7 dešimtmetyje. Skiriama 2 kryptys: pirmoji (J. Pikčilingis, A. Šoblinskas) daugiausia dėmesio skyrė stilingos kalbos reikalavimams, antrosios atstovai (K. Župerka, A. Bitinienė ir kiti) remdamiesi šiuolaikiniais pragmatinės lingvistikos ir kitais metodais daugiausia tiria kalbos įvairių priemonių tarpusavio santykius (konkurenciją) ir funkcinius stilius.

L: A. Šoblinskas Veiksmažodžio stilistika Vilnius 1969; J. Pikčilingis Lietuvių kalbos stilistika 2 t. Vilnius 1971–75; K. Župerka Praktinė stilistika 2 t. Vilnius 1977–79, Lietuvių kalbos stilistika Vilnius 1983, Stilistika Šiauliai 1997.

2352