stilizãcija (mene), kūrinio, jo autoriaus, žanro, epochos ar meninės krypties stiliaus savybių sąmojingas ir tikslingas imitavimas naujame kontekste. Stilizuojant prototipą jo formos pertvarkomos, bet išlaikomos sąsajos su imituojamuoju objektu.
Stilizacija literatūroje
Literatūroje itin paplito romantizmo laikais. Stilizacijos forma, kai komiškai ar satyriškai pavaizduojamos literatūros kūrinio atlikimo manieros, yra parodija.
Stilizacija lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje ryški tautosakos stilizavimo tradicija: imituojama liaudies pasaulėjauta, liaudies dainų, pasakų ir mitų meninės raiškos modeliai. Dainos stilizaciją, kaip lietuvių lyrikos principą, įvedė L. Gira – jo ankstyvojoje poezijoje imituojama dainos poetika, sandara, temos ir nuotaikos. Liaudies dainų formulėmis kalbasi V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimų veikėjai. Tautosaką t. p. stilizavo P. Cvirka (Meisteris ir sūnus), A. Miškinis (ankstyvoji poezija). Archajinė stilizacija būdinga kūriniams istorijos temomis (V. Braziūnas). Stilizuojant tarminį kalbėjimą naudojama tarmės frazeologija, žodis, jo forma, frazės intonacija (S. Geda). Prozai būdinga šnekamosios kalbos stilizacija.
Stilizacija architektūroje ir dailėje
Architektūroje ir dailėje stilizacija pasižymi paviršutiniškumu: viename kultūriniame kontekste susiklosčiusios raiškos priemonės perkeliamos į kitą (sekama forma, bet neįsigilinama į jos reikšmę), todėl dažnai stilizuotų kūrinių plastika neatitinka jų vidinės struktūros. Apraiškų būta įvairių epochų mene. Ypač būdinga 19 a. antros pusės–20 a. pirmos pusės dailei ir architektūrai, buvo vienas svarbiausių neostilių formos kūrimo principų. Dailėje stilizacija vadinama ir dekoratyvus vaizduojamo objekto apibendrinimas (formos, proporcijos, apimties ir spalvų santykio supaprastinimas), ypač būdingas art nouveau, art deco kryptims.