stiprumas

stiprùmas, medžiagos, konstrukcijos arba jos elemento savybė nesuirti nuo išorės apkrovų, netolygios temperatūros, magnetinio, elektrinio ir kito lauko, netolygaus džiūvimo arba brinkimo, netolygių fizikinių ir cheminių procesų skirtingose kūno vietose ir kitų poveikių. Stiprumas apibūdinamas stipriu ir kitais mechaniniais rodikliais (pvz., stiprio riba). Teorinis stiprumas apskaičiuojamas iš atomų sankibos jėgų (apytiksliai lygus 1/6 išilginio tamprumo modulio). Techninis stiprumas būdingas realioms medžiagoms (kai kurių rūšių plieno techninis stiprumas lygus 1/10 teorinio stiprumo, daugelio kietųjų kūnų – šimtosioms ir tūkstantosioms teorinio stiprumo dalims); jį apibūdina stiprio riba, o plastiškų medžiagų – dar ir takumo riba. Konstrukcinis stiprumas taikomas suvirinimo mazgams, alkūniniams velenams, varžtams, turbinų mentėms ir kitam (šis stiprumas mažesnis už techninį stiprumą, nes konstrukciniuose elementuose yra įpjovų, kitų paviršiaus defektų, vidinių įtempių, juos veikia didesnės apkrovos negu laboratorinius bandinius). Pagal apkrovos pobūdį skiriamas statinis stiprumas (savybė neyrant atlaikyti statines apkrovas), dinaminis stiprumas (savybė atlaikyti dinamines apkrovas), ciklinis stiprumas (savybė atlaikyti cikliškai kintamas apkrovas), ilgalaikis stiprumas (savybė nesuirti nuo apkrovų, kai pasireiškia valkšnumas).