Stiùartai (Stewarts, Steuarts, Stuarts), Škotijos (1371–1649, 1660–1707), Anglijos (1603–49, 1660–1707) ir Didžiosios Britanijos (1707–14) karalių dinastija. Kilusi iš Bretanės bajorų giminės. Pirmasis žinomas giminės atstovas buvo Dolo (Bretanės šiaurės vakarai) vyskupo dapiferas (atitinka majordomo pareigybę) Fitzflaadas I (m. 1080). Jo provaikaitis Valteris (m. 1177) tapo Škotijos karaliaus Dovydo I senešalu (angl. steward). Valterio palikuonys 12–14 a. pareigybę paveldėdavo ir ilgainiui titulas tapo pavarde. Valterio provaikaitis Valteris (1292–1326) vedė Škotijos karaliaus Roberto I Bruso vienintelę dukterį Mardžori ir jų sūnus Robertas 1371 tapo karaliumi Robertu II (lentelė).
Jokūbo I herbas (1603–1625)
Valdant Stiuartams Škotijoje kilo daug karų ir kitų vidaus nesutarimų. 1542 mirus Jokūbui V baigėsi Stiuartų tiesioginė vyriška linija, sostą paveldėjo jo duktė Marija, jos įpėdinis sūnus Jokūbas VI dėl giminystės ryšių su Anglijos Tiudorų dinastija 1603 tapo ir Anglijos karaliumi. Per Anglijos revoliuciją 1649 nukirsdinus Jokūbo VI sūnų Karolį I Stiuartai prarado valdžią, bet ją susigrąžino 1660 pradėjus valdyti Karoliui II. Nuo 1685 valdęs Karolio II brolis Jokūbas II (m. 1701) buvo katalikas, dėl to neturėjo daugumos pavaldinių anglikonų pasitikėjimo ir šie 1688 į sostą pakvietė protestantą Oranės princą Vilhelmą (Vilhelmas III; Karolio II sesers Marijos sūnus), kuris valdė bendrai su žmona, Jokūbo II vyriausiąja dukterimi Marija (Marija II), todėl Stiuartai išliko valdančiąja dinastija.
Vilhelmas III ir Marija II, 1702–14 valdžiusi Marijos II sesuo Ona (1707 susijungus Škotijai ir Anglijai tapo pirmąja Didžiosios Britanijos valdove) mirė bevaikiai ir pagal 1701 Nuraminimo aktą, draudžiantį sostą paveldėti katalikui, 1714 sostas atiteko Hannoverio kurfiursto žmonos Sofijos (Jokūbo I vaikaitė, gyveno 1630–1714) palikuonims (Hanoveriai). Jokūbo II sūnus Jokūbas Eduardas (vadintas Vyresniuoju Pretendentu, gyveno 1688–1766) ir jo vaikaitis Karolis Eduardas (vadintas Jaunesniuoju Pretendentu, gyveno 1720–88) 1715 ir 1746 nesėkmingai bandė susigrąžinti valdžią. Šios atšakos paskutinis atstovas Karolio Eduardo brolis Jorko kunigaikštis Henrikas 1807 mirė bevaikis, įpėdinystes teises perdavė Sardinijos karaliui Karoliui Emanueliui II.
1