stiuko reljefo fragmentas (1 amžiaus antra pusė, senovės Roma; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
stiùkas (pranc. stuc < it. stucco), medžiaga iš gipso, kalkių, klijų, smulkaus smėlio ir marmuro miltelių. Drėgnas stiukas yra minkštas, lengvai formuojamas rankomis, liejamas formose, modeliuojamas pagal šabloną, dažomas (į mišinį dedama pigmentų). Greitai sukietėja, išdžiūvusį galima šlifuoti, lyginti, poliruoti. Stiukas naudojamas kaip tinkas sienoms lyginti, skulptūroms ir architektūros dekorui (reljefinėms figūrinėms arba ornamentinėms kompozicijoms) kurti, kartais – medžio dirbiniams ir skulptūroms gruntuoti prieš jas dažant ar auksuojant, t. p. juo imituojama marmuro tekstūra ir spalva. Naudotas senovės Egipte, Romoje, ypač populiarus Renesanso, baroko epochos interjeruose. 17 a. Lietuvoje italų meistrai stiuku dekoravo Vilniaus bažnyčias (Šv. Petro ir Povilo, Trinitorių, Katedros Šv. Kazimiero koplyčią), Pažaislio vienuolyną Kaune.
stiukas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje vargonų tribūnos skliautų fragmentas