stogdengia, stiegjai, amatininkai, dengiantys stogus.
Lietuvoje stogdengiais nuo seno dažniausiai būdavo mažažemiai valstiečiai. Iki 20 a. stogus dengdavo ruginiais šiaudais, pamaryje ir pajūryje – nendrėmis, vėliau, daugiausia nuo 2 dešimtmečio, skiedromis. Stogams nesugulusių rugių būdavo pripjaunama iš anksto, jų varpos atsargiai nukuliamos spragilais arba nubloškiamos.
Stogdengių pagrindiniai įrankiai – stoglentė su rankena, su mediniais (kartais metaliniais) dantukais šone, medinis volelis su dantukais šiaudams lyginti. Stogą stogdengiai pradėdavo kloti nuo kairiojo krašto apačios, vadinamojo pasterblio. Šiaudų eilė prispaudžiama kartele, ši prie grebėsto rišama žilvičio, blindės arba ievos vytele, po Pirmojo pasaulinio karo dažniausiai viela. Stogdengiai dirbdavo sėdėdami ir medžiagas laikydavo ant uždengto stogo kilnojamos, dažniausiai prie kraigo virvėmis pririštos, karties (skersinio). Šiaudų kūlius stogdengiams padėjėjai užnešdavo kopėčiomis arba užkeldavo specialia svirtimi. 20 a. pradžioje stogdengiai stogus dengdavo eglės, pušies, drebulės, gluosnio skiedromis ar lentelėmis specialiais įtaisais arba arklių sukamomis mašinomis drožtomis iš pliauskų; į apatinę eilę kaldavo stipriausias. Stogdengiai dirbdavo sėdėdami ant kėdutės (krėsliuko), užkabintos už gegnės, turėdavo ožiuką skiedroms susidėti, dėžutę vinims, kirvuką arba plaktuką joms kalti.
dengiamas stogas Klaipėdoje (fotografas Bernardas Aleknavičius, 1981; © Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka)