Stòkholmo istòrija
Pradėjo kurtis strategiškai patogioje vietoje, Stadsholmeno saloje, sąsiauryje tarp Mälareno ežero ir Baltijos jūros. 11 a. čia pastatyta gynybinių įtvirtinimų, 12 a. pabaigoje – pilis (13 a. viduryje perstatyta).
Švedijos regentui Birgeriui Jarlui sudarius sutartį su Liubeku (1242) aplink pilį sparčiai išaugo miestas (vokiečiai iki 15 a. antros pusės sudarė trečdalį gyventojų).
1252 Stokholmas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. 13 a. tapo viena karalių rezidencijų, šalies užsienio prekybos svarbiausiu uostu (eksportuota geležies ir vario rūda, kailiai, žuvys, taukai, importuota druska ir audiniai), priklausė Hanzai. Nuo 14 a. pabaigos laikytas Švedijos sostine. 15–16 a. daug kartų užimtas danų, 1520 Danijos karaliaus Kristijono II įsakymu išžudyta apie 80 įtakingiausių Švedijos bajorų ir kunigų, rėmusių regentą S. Sturę jaunesnįjį (vadinamoji Stokholmo kruvinoji pirtis). Stokholmas tapo kovos dėl Kalmaro unijos panaikinimo centru. 17 a. viduryje Švedijai tapus galinga regiono politine jėga, Stokholmas labai išaugo: 1630 buvo 9000, 1676 – 43 000 gyventojų. Nuo 1634 čia veikė visos centrinės valdžios įstaigos. 1636–1765 Stokholmas turėjo prekybos su Šiaurės Švedija ir Suomija monopolį. 18 a. prarado Švedijos svarbiausio uosto pozicijas (juo tapo Göteborgas), nukentėjo per gaisrus. 19 a. vyko sparti pramonės raida. 1900 buvo 300 500, 1960 – 808 600, 1980 – 647 200, 2000 – 750 300 gyventojų.
-Stokholmas
2271