storóji žarnà (intestinum crassum), žmogaus ir stuburinių gyvūnų virškinamojo trakto galinė dalis. Prasideda nuo plonosios žarnos pabaigos ir tęsiasi iki išangės. Yra 3 dalys: akloji žarna (su kirmėline atauga), gaubtinė žarna (ji dar skirstoma į kylančiąją, skersinę, nusileidžiančiąją ir riestinę) ir tiesioji žarna. Storoji žarna būna 1,3–1,5 m ilgio. Storosios žarnos sieną sudaro 3 sluoksniai: serozinis dangalas (dengia žarną iš visų arba iš 3 pusių), raumeninė (susideda iš lygiųjų raumenų 2 sluoksnių) ir gleivinė (be gaurelių, raukšlėta). Sienoje yra 3 išilginės juostos, kurios prasideda nuo aklosios žarnos kirmėlinės ataugos ir tęsiasi iki tiesiosios žarnos. Storąją žarną dengia pilvaplėvė, turinti riebalinius pasaitėlius (daugiau jų susitelkę palei riestinę žarną). Storoji žarna atlieka 4 funkcijas: rezorbcija, virškinimas, motorika ir šalinimas. Praėjus 3–6 valandoms po valgio apvirškinta maisto košelė (chimusas) iš plonosios žarnos pradeda slinkti į storąją žarną. Dar po 24–36 valandų maistas pasiekia riestinę ir tiesiąją žarnas (pastarojoje susidaro išmatos). Jei storąją žarną tenka pašalinti, jos funkciją perima klubinė žarna. Šalinimo funkciją reguliuoja galvos smegenys. Nugaros smegenyse esantis defekacijos centras koordinuoja tiesiosios žarnos ir sfinkterio veiklą. Storosios žarnos peristaltika gali sutrikti po pilvo ertmės organų operacijos, dėl įgimtos anomalijos (pvz., storosios žarnos atrezija, stenozė), uždegimo (kolitas). Varliagyvių, roplių, paukščių ir vienangių žinduolių storoji žarna baigiasi kloaka, kitų žinduolių – išange.
1307