Strasbro istòrija
Dabartinio Stasbūro vietoje žmonių gyventa nuo apie 1300 prieš Kristų. Valdant romėnams vadintas Argentoratu (Argentoratum; pirmą kartą minimas 12 pr. Kr.), buvo pasienio miestas, čia stovėjo karinė įgula. Nuo 4 a. vyskupijos (nuo 1988 arkivyskupijos) centras. 5 a. nukariautas frankų, kurie jį vadino Strateburgu.
Vakarų frankų karaliaus Karolio II Plikagalvio ir Rytų frankų karaliaus Liudviko II Vokiečio 9 a. čia pasirašyti keli dokumentai (vadinamosios Strasbūro priesaikos); tarp jų yra seniausias išlikęs raštijos paminklas senąja prancūzų kalba ir vienas seniausių – senąja vokiečių kalba.
Place des Tripiers aikštė Strasbūro senamiestyje; Reinboldo Liebenzellerio statula
Reinboldo Liebenzellerio statula Place des Tripiers aikštėje Strasbūre
Viduriniais amžiais po ilgų kovų su vyskupais 1262 gavo laisvojo Šv. Romos imperijos miesto statusą; Strasbūro miestiečiai, vadovaujami riterio Reinboldo Liebenzellerio, Hausbergeno mūšyje (1262 03 08) nugalėjo Strasbūro vyskupo Walterio de Geroldsecko kariuomenę. 1681 Strasbūrą prisijungė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, bet miestas išsaugojo specialų statusą (buvo tarsi Prancūzijos karaliaus užsienio valda). Per Prancūzijos–Prūsijos karą (1870–71) Strasbūrą užėmė Prūsijos kariuomenė, aneksavo Vokietija. Po I pasaulinio karo grąžintas Prancūzijai. Per II pasaulinį karą vėl buvo okupavusi Vokietija. Nuo 1949 čia posėdžiauja Europos Taryba ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nuo 1952 – Europos Parlamentas (vyksta tik plenariniai posėdžiai). 1979 pasikeitus Europos Parlamento statusui (jį pradėjus rinkti visuotiniu balsavimu) miestas gavo tarptautinį statusą.
2271
-Argentoratas; -Argentoratum; -Argentoratus; -Strasbūras