stratègija (gr. stratēgia – vadovavimas), valstybės arba valstybių koalicijos ginkluotųjų pajėgų rengimo karui teorija ir praktika, karo planavimas, rengimas ir kariavimas. Karo meno svarbiausia sritis – apima valstybės ar valstybių koalicijos ir jos ginkluotųjų pajėgų rengimo karui teoriją, praktiką, karo ir strateginių operacijų planavimą ir vykdymą. Nagrinėja karinės galios plėtros ir panaudojimo būdus siekiant politinių arba karinių tikslų.
Teorinė strategija tiria karo pobūdį, dėsningumus, kariavimo būdus; tiria ir teikia karo ir strateginių operacijų planavimo, rengimo, aprūpinimo ir vykdymo teorinius pagrindus. Praktinė strategija nustato ginkluotųjų pajėgų strategines užduotis, joms vykdyti reikalingas pajėgas ir priemones, kuria ir vykdo ginkluotųjų pajėgų, karo veiksmų teatro, ekonomikos ir gyventojų rengimo karui priemones, planuoja strategines operacijas, organizuoja ginkluotųjų pajėgų išskleidimą ir vadovavimą joms per karą, tiria priešo galimybes kariauti ir vykdyti strategines operacijas. Strategijos uždavinius ir kryptis lemia valstybės karinė doktrina, karinė politika, jos gyventojų skaičius, ekonomikos lygis, kariuomenės dydis ir parengtis, ji daro atvirkštinį poveikį politikai.
Dar skiriamos specifinės (pvz., branduolinė, nacionalinio saugumo) ir istorinės (pvz., masinio atpildo, lankstaus reagavimo, realistinio sulaikymo, tiesioginės priešpriešos, NATO strateginė koncepcija) strategijos atmainos.
Branduolinė strategija – valstybės arba valstybių koalicijos karinė strategija, grindžiama branduolinio ginklo panaudojimu; joje gali būti numatytas visuotinis arba ribotas branduolinis karas, pirmasis išankstinis branduolinis smūgis. Pvz., NATO šalių strategija numato smogti pirmąjį įspėjamąjį branduolinį smūgį nustačius, kad priešas rengiasi pradėti karo veiksmus prieš NATO valstybes. Nacionalinio saugumo strategija – vidinės ir išorinės grėsmės veiksnių analizė, atskleidžianti gyvybiškai svarbių valstybės tikslų siekimo ir interesų apsaugojimo sąlygas, priemones ir veikimo būdus.
Masinio atpildo strategija – 20 a. 6 dešimtmečio pradžios–7 dešimtmečio pradžios Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinės doktrinos pagrindas. Buvo grindžiama JAV branduolinių ginklų ir jų nešėjų skaičiaus pranašumu. Numatė kilus bet kuriam konfliktui, išskyrus nedidelius pasienio incidentus, nedelsiant smogti branduolinius smūgius SSRS ir jos sąjungininkų svarbiausiems administraciniams, kariniams ir pramonės objektams. Karas galėjo prasidėti smogiant prevencinį smūgį. Pagrindinė kariavimo priemonė buvo strateginė aviacija. Koalicinė NATO karinė doktrina, grindžiama tomis pačiomis idėjomis ir principais, buvo vadinama skydo ir kalavijo strategija.
Lankstaus reagavimo strategija – 20 a. 7 dešimtmečio pradžios–8 dešimtmečio pradžios JAV karinės doktrinos vienas elementų. Priimta vietoj masinio atpildo strategijos, kai SSRS sukūrė tarpžemynines balistines raketas ir patikimą oro erdvės gynybą. 1967 tapo NATO oficialia strategija. Jos pagrindiniai teiginiai: ribotas karas naudojant branduolinį ginklą arba be jo yra labiausiai tikėtina karo rūšis, riboto karo pajėgų ir priemonių (sausumos pajėgų, strateginės transporto aviacijos, transporto laivyno ir kitų) plėtojimas, žemyninės priešlėktuvinės, priešraketinės ir civilinės gynybos tobulinimas. Realistinio sulaikymo strategija – 20 a. 8 dešimtmečio pradžios–9 dešimtmečio pradžios JAV karinės doktrinos elementas. Priimta pasiekus JAV ir SSRS karinį strateginį paritetą. Jos pagrindą sudarė jėgos (strateginių puolamųjų pajėgų kokybinės persvaros), partnerystės (NATO ir kitų karinių sąjungų narių indėlių į sąjungų karinę galią didėjimo) ir derybų (politinio dialogo su SSRS) principai.
Tiesioginės priešpriešos strategija – 1981 priimtos JAV karinės doktrinos vienas svarbiausių elementų. Jos pagrindą sudarė aktyvus priešinimasis SSRS pasauliniu ir regioniniu mastu, karinės persvaros siekimas ir JAV vadovaujančiojo vaidmens pasaulyje atkūrimas. Numatė, kad per ginkluotą konfliktą gali būti smogiami daugkartiniai strateginių pajėgų branduoliniai smūgiai – nuo ribotų į tam tikrus taikinius iki masinių visam objektų kompleksui SSRS ir jos sąjungininkų teritorijoje sunaikinti. Buvo numatoma kariauti ir vien įprastiniais ginklais tame karo veiksmų teatre, kur priešas yra labiausiai pažeidžiamas.
NATO strateginėje koncepcijoje (priimtoje 2010 11 19 Lisabonoje vykusiame Aljanso vadovų susitikime) patvirtinti veiklos pagrindiniai principai, įvertintos naujos grėsmės (tarptautinis terorizmas, kibernetinės atakos, energetinės sistemos saugumas ir kita), pabrėžta būtinybė krizes įveikti arba valdyti kompleksiškai politinėmis, civilinėmis ir karinėmis priemonėmis. Koncepcijoje minimas glaudus bendradarbiavimas su Jungtinėmis Tautomis ir strateginiai santykiai su Rusijos Federacija. Remdamasi šia koncepcija 2012 NATO taryba Čikagoje patvirtino tolesnės Aljanso veiklos dokumentus apie organizacijos narių gynybos įsipareigojimus ir saugumo stiprinimo uždavinius.
NATO vadovų susitikimas Lisabonoje. Centre – šios organizacijos generalinis sekretorius A. F. Rasmussenas (2010 11 19)
Sutarta įgyvendinti NATO narių tarpusavio bendradarbiavimo ir sąveikos stiprinimo iniciatyvas Išmanioji gynyba ir Sujungtosios pajėgos, kurios padės efektyviai ir solidariai panaudoti NATO valstybių karinius, finansinius ir technologinius pajėgumus. Išmaniosios gynybos iniciatyva apima ir Lietuvai aktualias NATO priešraketinės gynybos sistemą ir oro policijos misiją Baltijos valstybėse.
-branduolinė strategija; -nacionalinio saugumo strategija; -masinio atpildo strategija; -skydo ir kalavijo strategija; -lankstaus reagavimo strategija; -realistinio sulaikymo strategija; -tiesioginės priešpriešos strategija; -NATO strateginė koncepcija; -NATO strategija
645