stratifikacinė gramatika

stratifikãcinė gramãtika, kalbotyros kryptis, kalbą laikanti kompleksine hierarchine tam tikrų posistemių, vadinamųjų stratų, sistema. Susikūrė 20 a. 7 dešimtmetyje, pradininkas ir žymiausias kūrėjas – Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkas S. Lamb’as. Kitaip nei generatyvinėje gramatikoje nevertinamos transformacijos (kalbos stratos laikomos autonominiais vienetais) ir labiau nei deskriptyvinėje gramatikoje pabrėžiama opozicijų (kontrastų) svarba kalbos sistemoje (opozicijos laikomos visų kalbos stratų pagrindu). Kalbos aukščiausiąja strata laikoma reikšmė, žemiausiąja – garsas. Stratų skaičius nėra griežtai nustatytas (pvz., anglų kalboje skiriamos 6: hiperseminė, seminė, lekseminė, morfeminė, foneminė ir hipofoneminė). Jos sudaro 3 kalbos komponentus: semiologiją, gramatiką ir fonologiją. Stratos viena nuo kitos skiriasi taktinėmis taisyklėmis, pagal kurias jos struktūruojamos. Stratų tarpusavio ryšys reiškiamas realizacijos taisyklėmis, kuriomis remiantis kuriame nors kalbos sluoksnyje esanti posakio realizacijos forma paverčiama nauja, gretimos (žemesnės) stratos specifiką atitinkančia realizacijos forma. Stratifikaciniam kalbos aprašui būdinga algebrinės notacijos, t. y. kompleksinės grafinės simbolizacijos, vartojimas.