stratigrãfija (lot. stratum – sluoksnis + gr. graphō – rašau), geologijos šaka, tirianti ir aprašanti Žemės plutos uolienų sudėtį, savybes, pirminio slūgsojimo sąlygas, erdvinius savitarpio ryšius, chronologinę (santykinę ir absoliučiąją) seką ir geologinį paplitimą. Stratigrafija t. p. klasifikuoja, sistemina uolienų sluoksnius, įvardija ir koreliuoja išskirtus stratigrafinius padalinius, siekia išaiškinti ir apibūdinti Žemės plutos geologinės raidos etapus. Biologija pagrįsta stratigrafija vadinama biostratigrafija, litologija – litostratigrafija, laiku – chronostratigrafija. Stratigrafijos duomenys būtini atliekant teritorijos, jūrų akvatorijos ar visos Žemės rutulio geologinius tyrimus (pvz., aiškinat organizmų evoliuciją, sprendžiant struktūrinės geologijos, tektonikos ir kitas su Žemės plutos raida susijusias problemas). Skiriama bendroji ir regioninė stratigrafija. Bendroji stratigrafija nagrinėja mokslo principus, tyrimo metodus, terminiją, nomenklatūrą, stratigrafijos padalinių išskyrimo ir aprašymo, klasifikavimo, koreliacijos problemas, tvarko, tikslina, detalizuoja tarptautinę stratigrafinę skalę. Regioninė stratigrafija atlieka teritorijų vykdomos geologinės nuotraukos (kartografavimo) stratigrafinį pagrindimą, aiškina vietovių geologinę sandarą, padeda ieškant ir tiriant naudingąsias iškasenas, vykdant kitus darbus Žemės gelmėse. Stratigrafijoje naudojami biostratigrafiniai, ekostratigrafiniai (paleozoologinis, paleobotaninis, palinologinis, karpologinis), litologiniai, geocheminiai, paleoklimatologiniai, geofiziniai (izotopų, paleomagnetizmo, diagrafijos ir kiti) tyrimo metodai. Stratigrafija glaudžiai susijusi su istorine, regionine geologija, tektonika, paleontologija, litologija, hidrogeologija, inžinerine geologija, naudingųjų iškasenų geologija ir kitais geologijos mokslais. Stratigrafiniai tyrimai pradėti 1669, kai N. Steno (Danija) paskelbė sluoksnių nuoseklaus klostymosi (sekos) dėsnį. Stratigrafija, kaip atskira mokslo šaka, išsiplėtojo W. Smithui (1817) sukūrus biostratigrafinį (paleontologinį) metodą, kuriuo remiantis galima nustatyti nuosėdinių storymių sluoksniavimosi seką, amžių, jas skirstyti ir koreliuoti; vėliau jį plėtojo R. Murchisonas, A. Sedgwickas (Didžioji Britanija), A. Brongniart’as, G. Cuvier (Prancūzija), A. Oppelis (Vokietija), D. Sokolovas (Rusija). 18 a. pabaigoje visame pasaulyje uolienos jau buvo skirstomos į pirmines (artimas paleozojui), antrines (mezozojui), tretines (kainozojui) ir ketvirtines (kvarterui), o 19 a. išskirtos beveik visos geol. sistemos, nustatyta jų seka. Pirmoji tarptautinė stratigrafinė skalė patvirtinta 1881 Italijoje. Ji sudaryta pagal M. Neumayro (Austrija), K. Dunbaro, Ch. Schucherto (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. Karpinskio, D. Nalivkino (Rusija) tyrimus. 20 amžiuje stratigrafijos plėtotei reikšmingi A. W. Grabau, C. H. Stockwello (Jungtinės Amerikos Valstijos), N. Šatskio (Rusija), J. J. Sederholmo (Suomija) darbai. Stratigrafijos problemas nagrinėja Tarptautinė geologijos sąjungos Tarptautinė stratigrafijos komisija, o pavienių geologinių sistemų – sratigrafinės pakomisės.
LIETUVOJE detalios stratigrafijos kūrėjas ir stratigrafijos mokyklos pradininkas – J. Dalinkevičius. 20 a. 2–4 dešimtmečiais juros sistemos stratigrafiją tyrinėjo Č. Pakuckas. Po II pasaulinio karo vendo, kambro stratigrafiją nagrinėjo T. Jankauskas, V. Korkutis, L. Paškevičienė, J. Paškevičius, ordoviko ir silūro – A. Brazauskas, V. Karatajūtė-Talimaa, P. Lapinskas, J. Laškovas, P. Musteikis, J. Paškevičius, V. Saladžius, N. Sidaravičienė, S. Radzevičius, devono ir karbono – J. Dalinkevičius, V. Karatajūtė-Talimaa, V. Narbutas, J. Valiukevičius, S. Žeiba, triaso – V. Baltakis, Valentas Katinas, J. Kisnėrius, A. Šliaupa, juros – A. Grigelis, J. Kisnėrius, L. Rotkytė, P. Šimkevičius, A. Vienožinskienė, kreidos – S. Garunkštienė, A. Grigelis, R. Mertinienė, A. Radzevičius, paleogeno – A. Grigelis, Vladas Katinas, neogeno ir kvartero – V. Baltrūnas, A. Bitinas, A. Gaigalas, M. Kabailienė, D. Kisielienė, O. Kondratienė, J. Satkūnas, M. Stančikaitė, V. Šeirienė, G. Vaikutienė, V. Vonsavičius ir kiti. Nuo 1988 stratigrafija dėstoma Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedroje. Svarbiausi veikalai: Lietuvos stratigrafijos vadovas (2002), Teorinė ir taikomoji stratigrafija (T. Jankauskas, 2005).
1762