streika Lietuvojè
Streikai Rusijos imperijos valdymo metais
Lietuvoje pirmasis darbininkų streikas įvyko 1861 netoli Turmanto (streikavo 49 Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesėjai akmenskaldžiai). 1885 Vilniuje streikavo apie 1000 kojinių mezgėjų. Streikų padaugėjo 19 a. pabaigoje; 1895–1900 įvyko apie 185 streikai, juose dalyvavo daugiau kaip 9500 darbininkų. Nuo 1896 streikams daugiausia vadovavo Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvos darbininkų sąjunga, Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Vilniaus grupė ir kitos socialdemokratų organizacijos.
Per Rusijos 1905–1907 revoliuciją vyko žemės ūkio darbininkų streikai (1905 jų buvo 167, 1906 – 145), 1905 Spalio ir Gruodžio politiniai streikai, kai streikavo beveik visi pramonės darbininkai. 1905 Vilniaus ir Kauno gubernijose ekonominiuose streikuose dalyvavo 25 330, politiniuose – 43 300 streikuojančiųjų. 1908 Vilniuje vyko didžiausias tais metais Rusijos imperijoje daugiau kaip 1000 odininkų streikas, trukęs penkis mėnesius.
Streikai 1918–1940 metais
1918–1940 žymiausi streikai buvo 1919 Kauno darbininkų visuotinis streikas ir Užnemunės žemės ūkio darbininkų streikas, 1920 Kauno visuotinis politinis streikas, 1922 įvairių miestų geležinkelio darbininkų ir tarnautojų streikas, 1923 Klaipėdos krašto darbininkų visuotinis streikas, 1931 Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Biržų kepėjų streikas, 1935–1936 masinis Suvalkijos valstiečių streikas, 1936 Kauno darbininkų demonstracija ir streikas, 1940 02 Lampėdžiuose viešuosius darbus dirbusių apie 2000 bedarbių streikas. 1920–1940 įvyko 1120 streikų (iš jų 50 politinių), kuriuose dalyvavo 130 844 žmonės. Daugeliui streikų šiuo laikotarpiu vadovavo ar juos panaudojo savo tikslams Lietuvos komunistų partija.
Streikai po 1990 metų
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę darbuotojų teisė streikuoti numatyta Konstitucijoje (1992), streikų vykdymą reglamentuoja Darbo kodeksas (2017). Paskelbti streiką įmonėje ar jos padalinyje turi teisę įmonėje veikianti profsąjunga, jeigu jos nėra – darbo taryba. Šiam sprendimui slaptu balsavimu turi pritarti daugiau kaip 50 % įmonės ar jos padalinio darbuotojų, apie būsimą streiką darbdavys turi būti įspėtas raštu iš anksto (dažniausiai ne vėliau kaip prieš septynias dienas). Prieš streiką gali būti organizuotas įspėjamasis streikas (negali trukti daugiau kaip dvi valandas).
Streikai draudžiami greitosios medicinos pagalbos tarnybose, stichinės nelaimės zonose, taip pat galiojant kolektyvinei sutarčiai. Darbdavys gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu, teismas turi išnagrinėti bylą per 10 dienų. Teismui pripažinus streiką neteisėtu (jei streiko tikslai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams arba streikas paskelbtas nesilaikant nustatytos tvarkos), jis negali būti pradėtas, o jau prasidėjęs turi būti nedelsiant nutrauktas. Per streiką darbdaviui draudžiama skelbti lokautą.
Surengti legalų streiką sudėtinga, didesni buvo tik 2000 Vilniaus autobusų ir troleibusų vairuotojų, 2012 Zarasų rajono šešių didžiausių mokyklų pedagogų, 2018 Lietuvos mokytojų streikai (streikavo iki 3700 mokytojų, dėl to iš pareigų atleista švietimo ir mokslo ministrė J. Petrauskienė), kiti – daugiausia įspėjamieji (viešojo transporto darbuotojų, mokytojų, medikų).
Iš viso 2012 įvyko 193 streikai, 2014 – 78, 2015 – 296, 2016 – 242, 2017 – 1, 2019 – 196, 2019 – 1 streikas. 2012 streikuose dalyvavo 5558, 2014 – 1591, 2015 – 7126, 2016 – 6295, 2017 – 2205, 2018 – 4498, 2019 – 44 darbuotojai.
2022 02 bendrovės Achema darbuotojų streikas – pirmasis tokio didelio masto protestas nuo 1990.