strekas (angl. strike), kolektyvinis darbuotojų atsisakymas dirbti, kol darbdaviai ar vyriausybė nepatenkins jų keliamų ekonominių ar politinių reikalavimų. Streikus dažniausiai skelbia profesinės sąjungos, kitos organizuotos samdomųjų darbuotojų grupės, politiniai judėjimai.
Rūšys
Pagal keliamų reikalavimų pobūdį skiriama ekonominis (puolamojo pobūdžio – reikalaujama padidinti darbo užmokestį, sumažinti darbo dienos ar savaitės trukmę, pagerinti darbo saugą, kitas darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas ar pripažinti naujai sukurtą profesinę sąjungą; gynybinio pobūdžio – priešinamasi darbdavių taikomoms priemonėms, kurios blogina darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas) ir politinis (reikalaujama pakeisti įstatymus, vyriausybės politiką ar siekiama kitų politinių tikslų) streikas.
Pagal mastą būna pavienis (streikuoja vienos ar kelių tos pačios ūkio šakos įmonių ar jų padalinių darbuotojai, jų dalis) ir visuotinis (streikuoja visi šalies, regiono, miesto vienos, kelių ar visų ūkio šakų darbuotojai, pvz., Prancūzijos visuotinis streikas) streikas.
Pagal formą skiriama įspėjamasis (streikuojantieji nutraukia darbą trumpam, dažniausiai tik kelioms minutėms ar valandoms, taip įspėdami darbdavį apie galimą didesnio masto streiką), streikas darbo vietoje (streikuojantieji nedirba, bet lieka savo darbo vietose, kad jų neatleistų už neatvykimą į darbą), solidarumo (streikuojama palaikant kitą streikuojančią darbuotojų grupę ir jos keliamus reikalavimus), svarbių darbuotojų (streikuoja atsakingas pareigas užimantys darbuotojai, be kurių kiti darbuotojai dirbti negali), vadinamasis itališkasis (arba darbo kokybės ribojimas; streikuojantieji formaliai, sulėtintai vykdo, ko iš jų reikalauja instrukcijos, bet nieko nedaro geriau, todėl nukenčia darbo kokybė), požeminis (streikuojantieji angliakasiai nusileidžia į šachtą ir neišeina iš jos), okupacinis (streikuojantieji užgrobia įmonę ir neleidžia darbdavio atstovams jos valdyti, kartais dirba toliau, kad įrodytų savo gebėjimą tvarkytis savarankiškai), vadinamasis mūšio (streikuojantieji jėga kovoja su juos nuraminti atsiųstomis policijos, kariuomenės ar kitomis pajėgomis) streikas ir kita.
protesto demonstracija per visuotinį streiką Ispanijoje 2012
Stichiniai streikai, organizuojami ne profesinės sąjungos sprendimu ar tose ūkio šakose, kur profesinės sąjungos nėra, daugelyje šalių laikomi neteisėtais. Streikuoti draudžiama tam tikrų profesijų darbuotojams, kurių darbas itin svarbus visuomenės saugumui ar kitaip socialiai reikšmingas (pvz., policininkams, gaisrininkams, oro transporto dispečeriams, kai kuriose Jungtinių Amerikos Valstijų valstijose – valstybinių mokyklų mokytojams), bet šie darbuotojai gali surengti neoficialų streiką, pvz., kolektyviai pasiskelbdami sergančiais.
visuotinis streikas Prancūzijoje 2019
Galimybė surengti streiką priklauso nuo darbuotojų socialinio susitelkimo, profesinių sąjungų veiklos tradicijų (pvz., mažiausiai apmokami darbuotojai dažniausiai būna neorganizuoti, todėl padidinti darbo užmokestį dažnai reikalauja ne vargingiausieji, bet tie, kurie jaučiasi neteisingai atlyginami už darbą). Jei sąlygos streikuoti nepalankios, darbuotojai linkę į kitas, dažnai individualias protesto formas (pvz., pravaikštas, darbovietės keitimą). Streikas yra paskutinė priemonė darbo ginčuose, esant galimybei taikiai susitarti jos siekia išvengti ir darbuotojai, ir darbdaviai, nes per streiką neveikiant įmonei ar jos padaliniui darbuotojai negauna darbo užmokesčio, o darbdaviai – pelno.
Darbdavių veiksmai
Darbdaviai kovoja su streikais remdami profesinių sąjungų veiklą ir streikų organizavimą ribojančių įstatymų priėmimą, samdydami streiklaužius, skelbdami lokautus, įvairiais pretekstais atleisdami streikuojančiuosius iš darbo, kartais ir prievarta.
Istorija
Pirmasis žinomas protestas, kai darbą metė Deir al Madinoje faraonų kapavietę statę dirbantieji, aprašytas 1159 pr. Kr. egiptiečių papiruse. Platesnio masto ir dažniau streikai kildavo Vakarų Europoje prasidėjus pramoninei revoliucijai. Streiko terminas atsirado, kai 1768 Londono uoste protestuojantys jūreiviai nukirto (anglų k. strike off) kelių pirklių laivų stiebus. 19 a. didžiausią streiką suorganizavo čartizmo judėjimas, manoma, jų didžiausia banga 1917 pradžioje kilo Rusijoje.
Streikų judėjimo pradžioje įstatymai dažniausiai draudė rengti streikus. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje ekonomiškai stipriose Vakarų šalyse streikai legalizuoti nustatant jų vykdymo taisykles (pvz., būtinybę iš anksto įspėti darbdavį apie streiką, ekonominius ir socialinius reikalavimus, kuriuos streikuojantieji gali teisėtai kelti).
Pirmą kartą teisė į streiką konstituciškai įtvirtinta 1917 Meksikoje. Vėliau teisę streikuoti patvirtino visos demokratinės šalys, ja dažnai naudojosi komunistų veikiamos profesinės sąjungos (po Pirmojo pasaulinio karo politiniai streikai buvo itin dažni Prancūzijoje, po Antrojo pasaulinio karo – Prancūzijoje ir Italijoje). Komunistų valdomose šalyse streikai buvo formaliai arba faktiškai draudžiami (neva darbininkams paėmus valdžią nebeliko pagrindo ginčus spręsti jėga). 20 a. antroje pusėje Vakarų demokratinėse šalyse ieškota priemonių sumažinti streikų kilimo pavojų, stengtasi palengvinti ginčų sprendimą derybomis. Europos Sąjungos šalių darbuotojų teisė į streiką įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (2000).
mokytojų streikas Čikagoje 2019
-politinis streikas; -visuotinis streikas; -streikai