strėls añtgalis, strėlės smailioji dalis taikiniui žaloti. Seniausieji strėlių antgaliai gaminti akmens amžiuje iš akmens (dažniausiai titnago, obsidiano), kaulo, vėliau – iš įvairių metalų. Prie strėlės tvirtinami įtveriant, įmaunant, priklijuojant. Kartais strėlės antgalis buvo prie strėlės pritvirtinamas taip, kad liktų aukos kūne net ir ištraukus likusią strėlės dalį. Buvo ir modifikuotų strėlių antgalių: padegamųjų (apvyniotų dervingomis pakulomis), plačiųjų 2–4 ašmenų šarvams pramušti. Naujausiais laikais gaminami sportiniai, medžiokliniai, t. p. saugūs antgaliai (naudojami istorinių mūšių rekonstrukcijose).
Lietuvoje
strėlių antgaliai: a–c – titnaginiai (ketvirtas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų), d–f – arbaleto (13–14 a. po Kr.; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Pirmieji strėlių antgaliai radosi akmens amžiuje. Mezolito laikotarpiu paplito iš kaulo ir rago, titnago (rečiau – medžio) pagaminti adatiniai, karklo lapo, kūgio, trapecijos formos strėlių antgaliai. Neolito laikotarpiu paplito trikampio, širdies, kūgio formos antgaliai retušuotu paviršiumi, bronzos amžiuje pradėti naudoti eglutės formos strėlių antgaliai. Geležies amžiuje archeologiniuose paminkluose rasta geležinių įmovinių ir įtveriamųjų lapo formos, įmovinių su užbarzdomis, įtveriamųjų rombo formos strėlių antgalių. 9–14 a. naudoti įtveriamieji ir įmoviniai rombo, trikampio formos strėlių antgaliai.