strèsas (angl. stress – įtampa), žmogaus ir gyvūnų psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, kylanti dėl išorinių sąlygų pokyčio arba vidinių sutrikimų (stresorių). Būna ūminis ir lėtinis. Pagal stresorius ir jų poveikį skiriama psichinis ir fiziologinis stresas. Streso teoriją 1936 sukūrė ir terminą pirmasis pavartojo H. Selye.
Žmogaus stresas
Žmogaus psichinis stresas skirstomas į informacinį, emocinį, atsakomybės, laiko ir socialinį. Informacinį stresą sukelia įvairios aplinkybės, pvz., dėl pernelyg gausios informacijos žmogus nepajėgia atlikti užduočių, nespėja priimti teisingų sprendimų, ypač jei už jų padarinius tenka didelė atsakomybė. Emocinis stresas kyla dėl pavojaus, grėsmės, įvairių konfliktų, kurie sutrikdo pusiausvyrą, sukelia neigiamus pokyčius žmogaus gyvenime. Atsakomybės stresas atsiranda, kai žmogus yra atsakingas už kito asmens veiksmus ir negali kontroliuoti įvykių, kai atsakomybė viršija jo kompetenciją. Laiko stresas kyla, kai neaiški įvykio trukmė, trūksta laiko atlikti darbus. Socialinį stresą sukelia atsiskyrimas nuo ypač svarbių asmenų. Fiziologinis stresas skirstomas į fizinį (jį gali sukelti fizinė ar psichinė trauma, liga) ir ekologinį (sukelia žalingas aplinkos poveikis). Stresas reiškiasi fiziologiniais pakitimais (širdies ritmo, kraujospūdžio, kvėpavimo, raumenų tonuso), judesių ir veiksmų koordinacijos sutrikimais, emocine įtampa, baime, kartais nesivaldymu, neveiklumu. Stresas gali būti naudingas (skatina dėmesio koncentraciją, greitina reakciją, medžiagų apykaitą) arba žalingas (sutrikdo organizmo normalias funkcijas, skatina įvairių patologinių būsenų ar ligų atsiradimą), tai priklauso nuo stresoriaus intensyvumo ir organizmo atsparumo.
Gyvūnų stresas
Gyvūnų stresą sukelia panašios priežastys kaip ir žmogaus. Stresas mažina organizmo atsparumą, gyvūno produktyvumą. Stresą patyrusių gyvulių skerdena darosi vandeninga, praranda išvaizdą, dažniausiai netinka maistui.