Strėvos mūšis

Strėvõs mšis įvyko 1348 02 02 tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino kariuomenių prie Strėvos upės (spėjama, netoli Žiežmarių). Vokiečių ordino kariuomenė (apie 800 žmonių; kitais, perdėtais duomenimis, 40 000), vadovaujama didžiojo maršalo Siegfriedo von Dahnenfeldo ir didžiojo komtūro Winricho von Kniprode’s, 01 24 įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus iš Vakarų ir Vidurio Europos puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, jai vadovavo didžiojo kunigaikščio Algirdo brolis Narimantas). Pasak kryžiuočių kronikų, riteriai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą; daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Kryžiuočiai, patyrę nemažų nuostolių, pasitraukė į Vokiečių ordino užkariautą Prūsiją. Strėvos mūšio baigtis pagerino Vokiečių ordino padėtį po 1345 pralaimėto žygio į Lietuvą. Lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Strėvos mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenė. Mūšiui atminti Vokiečių ordinas Karaliaučiuje ir Vėluvoje pastatė pranciškonų vienuolynus.

1777