stribai

striba, istrebteliai (rus. istrebitel – naikintojas), skreba (aukštaitiškai), oficialiai naikntojai, liáudies gynjai, Lietuvos sukarinta formuotė, kovojusi su antisovietiniais partizanais. Naikintojų batalionai Lietuvoje. Iki 1945 10 oficialiai vadinti naikintojais, vėliau – liaudies gynėjais. SSRS okupacinei kariuomenei padėjo Lietuvoje slopinti partizaninį judėjimą (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui) ir represuoti partizanus remiančius gyventojus. Sudaryti remiantis 1944 07 24 Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro ir 12 03 LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimais. Stribų būrių išlaikymu daugiausia rūpinosi A. Sniečkus ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro nariai, lėšos buvo skiriamos iš SSRS biudžeto. Tik nuo 1945 09 stribai pradėjo gauti atlyginimus, kurių neužteko šeimoms išlaikyti (dėl to stribai nuolat plėšikavo).

Operatyviniu koviniu požiūriu stribai buvo pavaldūs LSSR NKVD, vėliau – Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų struktūroms. Ginkluoti tik lengvaisiais ginklais (iš pradžių dažniausiai trofėjiniais ir senais Rusijos imperijos ir SSRS gamybos, vėliau – modernesniais). Stribų pagrindinis vienetas buvo būrys (10–40 žm., įkurti visuose valsčių centruose), dažniausiai jį sudarė 2 skyriai (10–20 žm.), būriai jungiami į batalionus. 1945 01 veikė 182 būriai ir 15 batalionų. 1944–54 iš viso buvo daugiau kaip 20 tūkst. stribų (1945 – 11 tūkst., vėliau jų mažėjo, nuo 1950 po 4–5 tūkst. kasmet). Apie 60–65 % stribų buvo mažažemiai ir samdiniai, anksčiau patyrę tikrų ar tariamų socialinių skriaudų; buvo okupacinės valdžios įsakymų žemiausios grandies vykdytojai. 1944–45 į stribus vyrai daugiausia stojo vengdami būti pašaukti į SSRS kariuomenę. Apie 85 % stribų buvo Lietuvos gyventojai (apie 80 % lietuviai), kiti atvyko iš SSRS, jiems vadovavo beveik vien rusai.

Skiriami stribų veiklos 3 laikotarpiai: 1944–46 pirma pusė, 1946 antra pusė–1948 ir 1949–55. Daugiausia kovos veiksmuose stribai dalyvavo pirmuoju laikotarpiu. Išvedus iš Lietuvos dalį SSRS kariuomenės, svarbiausio uždavinio saugoti valsčių centrus jie nepajėgė vykdyti, daugelį valsčių centrų užimdavo partizanai. Antruoju laikotarpiu į kautynes su partizanais stodavo retai, saugojo valsčių būstines, sovietinius ir partinius darbuotojus. Trečiuoju laikotarpiu – per kolektyvizaciją – stribai suaktyvėjo (veikė kaimuose, dalyvavo varant valstiečius į kolūkius, saugojo jų pirmininkus ir kolūkių kontoras).

Stribai neturėjo stiprių dorinių savybių, jų būriai buvo nekovingi, vykdė tik taktines užduotis; daugiausia (apie 4/5) partizanų nužudė SSRS vidaus kariuomenė; sovietiniais duomenimis, 1945 stribai nužudė 3,6 tūkst. (35 %) partizanų, manoma, apie pusė iš jų buvo ne partizanai, o šaukimo į SSRS kariuomenę vengiantys vyrai. Dalyvaudami su vidaus kariuomene operacijose stribai buvo išdėstomi apsupties žiede, dažniausiai naudojami kaip kariuomenės vedliai, vertėjai ir šnipai. Visi stribai dalyvavo gyventojų trėmimuose (Lietuvos gyventojų trėmimai), miestelių aikštėse niekino žuvusių partizanų kūnus. Žuvo 2,5–3 tūkst. stribų, apie pusę – 1 laikotarpiu. Dėl sovietų interesų ginklu kovodami su Lietuvos partizanais ir būdami priešiški daugumai lietuvių, stribai tapo Lietuvos išdavikais (kolaboravimas).

L: J. Starkauskas Stribai Vilnius 2001.