strofà (gr. strophē – posūkis, sukimasis), põsmas, eiliuotos kalbos metroritminių vienetų – eilučių – derinys, kuriame išryškėja ritmo principas (metras) ir visa kalbos metriškumo hierarchija. Pasižymi intonaciniu vieningumu ir baigtumu. Būdingas sintaksinis (sintaksė) ir semantinis (semantika) baigtumas. Eilučių išsidėstymas strofoje dažniausiai išryškinamas grafiškai, bet naujųjų laikų poezijai būdinga strofos grafinė transformacija, t. y. metrinės strofos pakeitimas grafine strofa. Pagal strofą sudarančių eilučių skaičių skiriama: distichas, tercetas, katrenas, kvintilė (penkiaeilis), sestetas, septetas (septyneilis), oktostichas (aštuoneilis), decima (dešimteilis) ir kita. Iš vienodo metro eilučių sudarytos strofos vadinamos izometrinėmis, iš skirtingo metro – heterometrinėmis. Strofos būna nerimuotos (antikinėje poezijoje, liaudies dainose) ir rimuotos (naujųjų laikų poezijoje). Rimas ir rimavimas paryškina strofos metroritminę sandarą, todėl pagal rimavimą atsiskiria vienodo eilučių skaičiaus strofų variantai. Eiliuotą kūrinį dažniausiai sudaro kelios arba daug strofų, bet yra eilėraščių, kuriuos sudaro viena kanoniškos sandaros strofa, pvz., trioletas. Kanoniškos strofinės sandaros ir kanoniško rimavimo yra ir sonetas. Savitu rimavimu pasižymi rondo. Strofos deformaciją rodo strofoidė. Kartais po strofos eina refrenas.
3141