struktūrinė psichologija

struktrinė psichològija, 20 a. pradžioje psichologijos kryptis, kurios tyrimo pagrindinis objektas – sąmonės stuktūra. Pradininkai – W. M. Wundtas (Vokietija) ir jo mokinys E. B. Titcheneris (Jungtinės Amerikos Valstijos). Struktūrinė psichologija teigia, kad struktūros analizę sudaro pavienių psichinių reiškinių skaidymas į elementus ir tų elementų jungimosi dėsnių atskleidimas. Svarbiausias metodas – analitinė savistaba (introspekcija), t. y. savo išgyvenimų aprašymas sąmonės elementų terminais. Svarbiausiais neskaidomais sąmonės elementais laikomi jutimai, vaizdiniai ir elementariosios emocijos. Struktūrinę psichologiją labiausiai kritikavo geštaltpsichologijos atstovai ir kaip priešpriešą struktūralistų elementams nagrinėjo visybinius darinius (geštaltus). Funkcinės psichologijos atstovai struktūrinės psichologijos svarbiausiu trūkumu laiko sąmonės funkcijų ignoravimą tiriant elgesį.