struktūrinis funkcionalizmas

struktrinis funkcionalzmas, funkcionalzmas, sociologijos kryptis, kurios pagrindą sudaro socialinių darinių (daugiausia socialinių institutų) sandaros ir funkcijų analizė. Teigiama, kad visuomenės socialinės sistemos pusiausvyrą ir tvarką gali garantuoti tik visų šios sistemos elementų ir mechanizmų (posistemių) tarpusavio sąveika sutarimo (konsensuso) principu. Struktūrinio funkcionalizmo principus 20 a. viduryje susistemino T. Parsonsas (Jungtinės Amerikos Valstijos), kuris teigė, kad visos veikiančios sistemos, jei joms pavyksta išgyventi, turi atitikti 4 pagrindinius reikalavimus: jos turi gauti iš aplinkos atsargų ir jas paskirstyti savo viduje (adaptacija), nustatyti prioritetus ir jų eiliškumą (tikslo siekimas), sistemos viduje santykiai turi būti koordinuojami ir reguliuojami (integracijos mechanizmo kūrimas), turi egzistuoti sistemą sudarančių asmenų motyvacijos rengimo metodika, kuri jų veiklą suderintų su sistemos tikslais (vertybinių standartų palaikymo mechanizmo kūrimas). Sisteminėje hierarchijoje jis išskyrė vadinamąją gyvąją sistemą, kurią sudaro fizinė cheminė (atlieka adaptacijos neorganinėje aplinkoje funkciją), organinė (atlieka tikslų siekimo funkciją), transcendentinė (apima egzistavimo transcendentines sąlygas, atlieka vertybių standartų palaikymo ir įtampos pašalinimo funkciją), veiksmo (atlieka integracijos funkciją) sistemos. Veiksmo sistemą sudaro įvairūs posistemiai: biologinis (jungia materialųjį ir idealųjį pasaulį), asmenybės (formuodamasis individo socializacijos procese jis tampa priemone tikslų eiliškumui nustatyti), socialinis (pageidautinus veiksmus nurodančių statusų, vaidmenų, normų visuma), kultūrinis, arba istorinės praeities (idėjų, idealų, vertybių visuma). T. Parsonsas išskyrė socialinio posistemio elementus: ekonominį (jungdamas socialinę sistemą ir gamtinę aplinką įgyvendina adaptacijos funkciją), politinį (apibrėžia bendruosius tikslus ir atlieka socialinę kontrolę), socializacijos (perduoda vertybes ir normas). Struktūrinio funkcionalizmo kiti svarbiausi atstovai – A. Comte’as, H. Spenceris, K. Davisas, W. E. Moore’as, R. K. Mertonas, G. Almondas, B. Powellis.