studeñtai (lot. studens, kilm. studentis – uoliai dirbantis), asmenys, studijuojantys aukštojoje mokykloje.
Liverpulio universiteto studentai paskaitoje
Studentai sudaro inteligentijos dalį, savitą socialinę demografinę grupę, kuriai būdinga bendra veikla (mokymasis, žinių ir įgūdžių įgijimas, rengimasis tapti aukštos kvalifikacijos specialistais), susitelkimas tam tikrose teritorijose (pvz., studentų miesteliuose), amžiaus vienodumas (dauguma pradeda studijuoti gavę brandos atestatą), laikinas darbas ir pramogos (dažnai kartu leidžiamas ir laisvalaikis, pramogaujama). Pagal pakopą gali būti skiriamas studentas bakalaurantas (bakalauro studijos), magistrantas (magistro studijos), doktorantas (doktorantūros studijos). Studentas, rengiantis baigiamąjį (diplominį) darbą, vadinamas diplomantu.
Istorija
Senovės Romoje studentais buvo vadinami visi mokslo siekiantys ar kurį nors mokslą studijuojantys žmonės. 12 a. atsiradus universitetams studentais buvo vadinti ir jų lankytojai, ir dėstytojai, įvedus universitetų dėstytojų vardus (magistro, profesoriaus) – universitetų lankytojai. Viduriniais amžiais studentų buvo nedaug – tik vyrai, daugiausia privilegijuotieji. Plėtojantis pramonės gamybai ir didėjant aukštojo mokslo, kvalifikuotų specialistų svarbai gamyboje ir visuomenės dvasiniame gyvenime studentų daugėjo. Pradėjo atsirasti ir studenčių moterų, t. p. studentų iš įvairesnių socialinių sluoksnių.
Studentų skaičius ir jų dalis, palyginti su gyventojų skaičiumi, sparčiai didėjo 20 a. vykstant mokslo ir technikos revoliucijai. 1955–1966 pasaulyje studentų padaugėjo net 3,2 karto. 1913 Europoje 10 000 gyventojų teko 7–11, 1934 – jau 11–30 studentų. 19–20 a. padidėjo studentų visuomeninis kultūrinis ir politinis aktyvumas. Įkurta daug įvairių organizacijų, studentų atstovybių, kurių tikslas – atstovauti studentams švietimo politiką formuojančiose institucijose, ginti studentų teises ir interesus. Pradėti didinti stipendijų fondai ir kitais būdais gerintos materialinės studentų gyvenimo sąlygos, rūpintasi baigusių mokslą studentų įsidarbinimu. Siekiant pagerinti studentų socialines, ekonomines sąlygas, apginti politines pažiūras 19 a. viduryje atsirado įvairių studentų judėjimų, kurie skatino ginti teises, žadino politinį aktyvumą (pvz., 1968 Prahos pavasaris).
Tarptautinė studentų diena
1941 Londone vykusiame tarptautiniame prieš fašizmą nukreiptame studentų susitikime nuspręsta lapkričio 17‑ąją laikyti Tarptautine studentų diena, taip paminint 1939 11 17 Čekoslovakijoje vykusį studentų pasipriešinimą nacių okupacijai (daug studentų buvo areštuota ir sušaudyta, daugiau kaip 1000 pateko į koncentracijos stovyklas).
Studentai Lietuvoje
Pirmieji studentai iš Lietuvos 14 a. pabaigoje ir 15 a. mokėsi Prahos universitete ir Krokuvos universitete (15 a. daugiau kaip 300) universitetuose. Nuo 15 a. lietuviai studijavo Bolonijos universitete, Paduvos universitete, Heidelbergo universitete, Miuncheno universitete ir kituose Vakarų Europos universitetuose. 16–18 a. nemažai studentų iš Mažosios Lietuvos, Žemaitijos, Užnemunės (pvz., 1744 buvo 62 studentai) mokėsi Karaliaučiaus universitete.
Jėzuitams 1579 įsteigus Vilniaus universitetą čia telkėsi didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės studijuojančio jaunimo (kasmet apie 500–1200 studentų ir gramatikos, retorikos, poetikos klasių moksleivių, kurie rengėsi studijuoti). Dauguma studentų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos didikų, bajorų sūnūs. Vilniuje studijavo ir kitų kraštų jaunimo (dėstomoji kalba buvo lotynų). Neturtingi studentai gyveno bendrabučiuose (bursoje, konvikte), buvo šelpiami iš valdovų, didikų fundacijų. Tvarkai ir drausmei universitete palaikyti skiriami studentų prižiūrėtojai prefektai ir iš studentų – tėvūnai. Studentai buvo svarbi to meto šviesuomenės dalis – rengdavo lotynų kalba filosofinius disputus, baigę kai kurių disciplinų kursus rašydavo ir gindavo tezes (būdavo išspausdinamos, už jas buvo teikiami bakalauro, magistro laipsniai, licenciatas), rašydavo proginius lotyniškus eilėraščius, vaidindavo barokines lotyniškas dramas (mokyklinis teatras), rengdavo mieste iškilmingas eitynes, šventes. Jėzuitų įkvėpti studentai dalyvaudavo religiniuose kivirčuose, užpuldinėdavo kalvinistus, jų bažnyčias. Gabesnius studentus jėzuitai stengėsi padaryti savo ordino nariais, stojimui į ordiną rengė religinėse draugijose – brolijose (sodalicijose). Už nepaklusnumą, netinkamas pažiūras (pvz., tautines aspiracijas) studentai buvo baudžiami. Kai kurių studentų priešinimasis jėzuitų mokymo sistemai virsdavo riaušėmis (pvz., 1677 studentai bandė patys išsirinkti rektorių).
1773 Edukacinei komisijai supasaulietinus universitetą studentai ėmė laisviau bendrauti su visuomene (kartu su jais paskaitų klausė karininkai, amatininkai, pvz., chirurgai). 18 a. pabaigoje studentų sumažėjo, 19 a. pradžioje ėmė sparčiai gausėti (1805 buvo 341, 1830 – 1054). Dauguma studentų buvo smulkiųjų bajorų vaikai (apie 40 % iš Vilniaus gubernijos, kiti – iš Minsko, Gardino, Voluinės gubernijų, Lenkijos ir kitų šalių). Specialūs tarnautojai – pedeliai – rūpinosi, kad studentai lankytų paskaitas, laiku laikytų egzminus, pavyzdingai elgtųsi viešose vietose. Nusikaltę studentai buvo šalinami iš universiteto, baudžiami karceriu. Fakultetuose veikė studentų savišvietos būreliai, 1806 jie susijungė į Mokslų ir menų draugiją. Studentai domėjosi politiniu gyvenimu, veikė nelegalios filomatų (1817–1821) ir filaretų (1820–1824) draugijos.
Plintant nacionalinio judėjimo prieš Rusijos imperijos valdžią nuotaikoms universiteto vadovybė sugriežtino studentų priežiūrą (uždraudė dalyvauti pasilinksminimuose, medžioklėse, turėti ginklą, įsakė dėvėti uniformą). Daugelis studentų rėmė 1831 sukilimą, apie 400 tapo sukilėliais. 1832 uždarius universitetą apie 700 studentų lankė Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją (pertvarkytas Medicinos fakultetas). 1842 šią akademiją ir Vilniaus dvasinę akademiją (pertvarkytas Teologijos fakultetas) perkėlus į Sankt Peterburgą, 19 a. antroje pusėje ir 20 a. pradžioje daugiausia lietuvių studentų buvo Sankt Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Kazanės, Tartu ir Varšuvos aukštosiose mokyklose. Kai kurie lietuviai studijavo Berne, Ciuriche, Fribūre, Leipcige, Leuvene, Paryžiuje ir kitur. 19 a. 8–9 dešimtmetyje Sankt Peterburgo universitete, Maskvos universitete, Tartu universitete, Varšuvos universitete įsikūrė slapti lietuvių studentų būreliai, draugijos (per Pirmąjį pasaulinį karą Maskvos lietuvių studentų draugijoje buvo 600 narių), kurie rūpinosi savišalpa ir tautine kultūrine veikla. Nemažai studentų tapo aktyviais 19 a. pabaigos–20 a. pradžios tautinio judėjimo veikėjais. 19 a. pabaigoje pradėjo rastis moterų studenčių.
Vytauto Didžiojo universiteto studentai šoka kepurinę (1935, fotografas Karlas Baulas; © Kupiškio etnografijos muziejus)
Paskelbus nepriklausomybę daugiausia studentų buvo Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). 1939 jame mokėsi 3053, kitose aukštosiose mokyklose (jų buvo 7) – apie 1000 studentų. 1919–1940 lietuvių studentų buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus universiteto (1926 įsikūrė Vilniaus lietuvių studentų sąjunga), Lenkijos, t. p. Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Rusijos ir kitų šalių universitetuose. Aukštosiose mokyklose, be tikrųjų studentų, buvo laisvųjų klausytojų (studentai, neturintys gimnazijos ar kitos vidurinės mokyklos baigimo atestato ir iki jo gavimo negalintys baigti aukštosios mokyklos); jie sudarė 5 % studentų. Dauguma studentų buvo kilę iš kaimo (vidutinių valstiečių vaikai). Miestiečiai daugiausia buvo prekybininkų, amatininkų vaikai. Studijavo daugiausia vyrai (iki 1927 moterys sudarė 26 % Lietuvos universiteto studentų).
Studentai vienijosi į ideologines, kilmės (tautybės arba regiono), specialybių ir bendrąsias organizacijas. 1927 Lietuvos universitete veikė 46, 1937 Vytauto Didžiojo universitete – 88 studentų organizacijos. Po keletą studentų organizacijų veikė ir kitose aukštosiose mokyklose, kai kurios buvo vadinamos studentų korporacijomis. Iš ideologinių organizacijų gausiausios buvo katalikiška ateitininkų sąjunga ir tautininkų korporacija Neo-Lithuania (abi įsteigtos 1922). Ateitininkų sąjunga turėjo daug padalinių (pvz., meno draugija Šatrija, studentų draugovė Birutė, medikų korporacija Gaja, vyrų klubas Vytautas, korporacija Kęstutis). Liaudininkų pažiūrų studentų buvo susitelkę Varpo draugijoje (įsteigta 1923, nuo 1935 varpininkų sąjunga). 1922–1926 veikė Studentų socialistų draugija, 1926–1936 – Studentų socialistų aušrininkų draugija (aušrininkai).
Daug studentų priklausė švietimo draugijos Kultūra būreliams. Veikė žemaičių, užnemuniečių, klaipėdiečių, vilniečių, žydų, lenkų, rusų, vokiečių, latvių studentų organizacijos. Daugelis regioninių, tautinių, kai kurios ideologinės organizacijos skaidėsi pagal lytį (lygiagrečiai veikė vyrų ir moterų organizacijos).
Gausiausios buvo specialybių principu sukurtos fakultatyvinės organizacijos – teisininkų ir ekonomistų, medikų, farmacininkų, humanitarų, technikų, gamtininkų, matematikų ir fizikų draugijos. Studentų bendrosios organizacijos buvo akademinės ligonių kasos, sporto klubai, kooperatyvai (pvz., Lietuvos studentų susišelpimo draugija). Nuo 1925 kasmet buvo renkama Lietuvos studentų atstovybė (vienas atstovas nuo 100 studentų), kuri rūpinosi studentų bendraisiais reikalais (stipendijomis, teatrų, knygynų nuolaidomis), rengė studentų pavasario šventes (nuo 1932). Lietuvių užsienio akademikų sąjunga (veikė 1929–1940) vienijo 144 užsienyje studijuojančius asmenis. Ėjo studentų periodiniai leidiniai: Studentas (1928–1930), Studentų balsas (1931–1932), Lietuvos studentas (1930–1934), Aušrinė (1931–1933), Kelkite! Kelkite! (1933–1938), Akademikas (1933–1939), Studentų dienos (1937–1940); studentai leido moksleivių žurnalą Jaunoji Lietuva (1923–1930 ir 1935–1940).
laikraščio Studentų dienos 1937 12 15 nr. 12–13 (© Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
SSRS okupavus Lietuvą studentų organizacijos uždarytos, daug jų narių ištremta, kalinta, žuvo. 1944 į Vakarus pasitraukę studentai veiklą atnaujino Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje. 1951 Jungtinėse Amerikos Valstijose įkurta Lietuvių studentų sąjunga, 1952 Sidnėjuje – Australijos lietuvių studentų sąjunga, 1987 Tasmanijos universitete – Lietuvos studijų sambūris. Lietuvoje aukštosios mokyklos pradėtos pertvarkyti pagal SSRS švietimo sistemą. Mokslas buvo ideologizuotas, pradėjo veikti komunistų, komjaunimo, profesinių sąjungų organizacijos. 1952 Komunistinei jaunimo sąjungai priklausė 42 %, 1985 – 96,2 % studentų. Prie Kauno, Vilniaus universitetų veikė parengiamieji darbininkų jaunimo fakultetai, kuriuose gimnazijų nebaigę jaunuoliai pasirengdavo studijoms. Nuo 1945 aukštosiose mokyklose atsirado neakivaizdinių, nuo 1958 – ir vakarinių skyrių studentų, jie studijas derino su darbu įmonėse, ūkiuose. Nuo 1951 per vasaros atostogas studentai dirbo statybos būriuose (iki 1973 vadinta darbo ir poilsio stovyklomis), kolūkiuose. 1940 buvo 6000, 1950 – 11 400, 1970 – 57 000, 1985 – 65 200 studentų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1991 įkurta Lietuvos studentų sąjunga, atkurtos kai kurios studentų korporacijos, įkurta naujų. 2000–2012 veikusi Lietuvos studentų atstovybių sąjunga vienijo Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų atstovybes. Studentai gali rinktis Europos Sąjungos finansuojamas mokslo ir studijų programas (SOCRATES, ERAZMUS, Leonardo da Vinci ir kitas; 2009/2010 į kitų šalių aukštąsias mokyklas studijuoti išvyko 4850, į Lietuvą atvyko 3800 kitų šalių studentų). 1999 patvirtinta bendroji studentų priėmimo į valstybines aukštąsias mokyklas sąlygų derinimo tvarka. 2011/2012 valstybinėse universitetinėse aukštosiose mokyklose buvo 117 800, privačiose universitetinėse – 7250, valstybinėse neuniversitetinėse – 38 120, nevalstybinėse neuniversitetinėse – 11 660 studentų.
tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitinka su Lietuvoje studijuojančiais studentais iš Sakartvelo
2017/2018 Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo 117 778 studentai (universitetuose – 82 345, kolegijose – 35 433), iš jų valstybinėse mokymo įstaigose – 107 414 studentų (universitetuose –78 485, kolegijose – 28 939), nevalstybinėse – 10 447 studentai (universitetuose – 3905, kolegijose – 6542). Užsieniečių studentų buvo 5894 (iš jų 1115 – Europos Sąjungos šalių piliečių). 2016, Eurostato duomenimis, Europos šalių aukštosiose mokyklose studijavo apie 7900 studentų iš Lietuvos (iš jų 49,7 % – Didžiojoje Britanijoje, 18,3 % – Danijoje, 11,2 % – Lenkijoje).
2020/2021 Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo daugiau kaip 104 000 studentų (universitetuose – apie 71 900, kolegijose – apie 32 500), iš jų valstybinėse aukštosiose mokyklose – apie 88,4 %, nevalstybinėse – apie 11,6 % visų studentų. Studentų užsieniečių buvo apie 6 900 (iš jų 21,4 % – iš Europos šalių, 34,2 % – iš Azijos šalių).
2021/2022 šalies aukštosiose mokyklose studijavo apie 103 400 studentų (universitetuose – apie 71 600, kolegijose – apie 31 800), iš jų valstybinėse aukštosiose mokyklose – 87,6 %, nevalstybinėse – apie 12,4 %. Studentų užsieniečių buvo apie 8000.
2022/2023 Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo 102 366 studentai (universitetuose – 71 506, kolegijose – 30 860), iš jų valstybinėse aukštosiose mokyklose – 89 634 (universitetuose – 66 733, kolegijose – 22 901), nevalstybinėse – 12 732 (universitetuose – 4773, kolegijose – 7959).
2023/2024 Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo102 971 studentas (universitetuose – 72 769, kolegijose – 30 202).
2271
diplomantas