stubras (Bison bonasus), dykaraginių (Bovidae) šeimos poranagis žinduolis. Gyvena kai kuriose Europos šalyse ir Kirgizijoje. Skiriami 2 porūšiai – belovežinis, arba lietuviškasis (Bison bonasus bonasus), ir kaukazinis (Bison bonasus caucasicus).
Patino kūno ilgis iki 3,5 m, aukštis iki 200 cm, masė 700–1000 kilogramų. Patelės mažesnės, masė 400–600 kilogramų. Galva didelė, kaklas storas, ketera aukšta, priekinė kūno dalis yra masyvesnė už užpakalinę. Raguoti patinai ir patelės. Ragai palyginti nedideli (patinų iki 60 cm ilgio), lenkti, staigiai plonėjantys, pamatinė dalis stora. Plaukai tankūs šiurkštūs, pilkai rudi. Pakaklėje nukarę plaukai sudaro barzdą. Uodega trumpa, apaugusi ilgais plaukais. Vasarą stumbras minta žole, lapais, užklysta pasimaitinti į žemės ūkio augalų plotus; žiemą – medžių žieve, ūgliais, šakelėmis. Suaugę patinai laikosi prie bandos tik rujos metu. Lietuvoje stumbrai rujoja rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9 mėnesius. Veda 1 jauniklį. Stumbriukas po 1–1,5 h gali sekioti motiną. Patelės subręsta 2–3, patinai dažniausiai 6–7 metų.
stumbrai
Stumbras gyvena iki 22–27 metų. Įvairūs tyrimai, tarp jų ir genetiniai, rodo, kad stumbras yra labai artimas Šiaurės Amerikoje gyvenančiam bizonui, su juo gali sudaryti vaisingus hibridus stumbrabizonius. Manoma, stumbras ir bizonas yra ta pati rūšis. Stumbras kryžminasi ir su naminiais galvijais, bet hibridai nevaisingi.
Senovėje stumbras buvo paplitęs Europos miškuose, vakarinės ir pietinės dalies stepėse, Kaukaze. Paskutiniai laisvėje gyvenę stumbrai išnaikinti po I pasaulinio karo (Belovežo girioje 1919, Kaukaze 1927); zoologijos soduose jų buvo likę 48. Nuo 1929 stumbrai pradėti kelti iš zoologijos sodų į Belovežo girią, čia nuo 1952 pradėti leisti į laisvę. 1948 Okos terasų biosferos rezervate (Maskvos sr.) įsteigtas stumbrynas. 21 a. pradžioje pasaulyje gyveno apie 3500 stumbrų, daugiausia laisvai gyvenančių stumbrų buvo Belovežo girioje (2011 apie 800 stumbrų).
Stumbrai Lietuvoje
stumbrai
Lietuvoje stumbrų kaulų liekanų randama nuo vidurinio holoceno. 1930 prie Marijampolės rasta 4 kaukolės ir keli stumbrų kaulai, 1936 prie Telšių (1 kaukolė; laikoma Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje). 1952–61 daug stumbrų kaulų rasta Punios šilo pilkapynuose, Trakų rj. ir Vilniaus rj. piliakalniuose (15–16 amžius). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje stumbrai buvo paplitę giriose nuo Pripetės iki Nemuno žemupio. Stumbras buvo svarbus medžioklės objektas; už sumedžiotą be leidimo stumbrą pagal Lietuvos Statutą (16 a.) reikėjo mokėti 20 kãpų grašių baudą. Jogailos įsakymu, be kitų žvėrių, daug stumbrų buvo sumedžiota kariuomenei maitinti prieš Žalgirio mūšį. Yra žinių, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis Trakuose turėjo žvėryną, kuriame buvo ir stumbrų. Stumbrai buvo smarkiai naikinami Augusto III laikais.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje paskutiniai stumbrai išnyko 18 a. viduryje. 1938 vieną grynakraujį stumbrą iš Varšuvos zoologijos sodo gavo Kauno zoologijos sodas, bet per nacių okupaciją jis buvo išvežtas. 20 a. antroje pusėje zoologo A. Mačionio iniciatyva pradėtas stumbro populiacijos atkūrimas. 1969 Panevėžio rj. Pašilių miške įsteigtas valstybinis stumbrynas (iš Okos terasų rezervato iki 1972 veisimui atvežta 10 belovežinių stumbrų). 2011 stumbryne 2 aptvaruose (50 ha plote) gyveno apie 20, laisvėje apie 40 stumbrų. 2012 Panevėžio ir Kėdainių rajonuose laisvėje gyveno 82, 2016 – 182, 2019 pabaigoje – 276 stumbrai, per metus buvo atvestas 61 jauniklis (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos duomenimis). Stumbras įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą ir į Lietuvos raudonąją knygą.
stumbrai
stumbras
2005
-stumbrai