Stutthof (Štùthofas), nacių koncentracijos stovykla, veikusi 1939 09–1945 04, per Antrąjį pasaulinį karą, netoli dabartinio Sztutowo (Pamario vaivadija). Turėjo apie 60 šakinių stovyklų (Gdanske, Słupske, Torunėje ir kitur). Pagrindinėje ir šakinėse stovyklose iš viso kalėjo apie 110 000 žmonių iš 28 valstybių. Kaliniai dirbo Gdansko laivų statykloje, Vokietijos pramonės koncernų įmonėse. Apie 85 000 kalinių mirė (nuo itin sunkaus darbo, bado, ligų; nuo 1943 vasaros buvo žudomi ir dujų kamerose). 1945 01–04 likę gyvi Stutthofo kaliniai buvo evakuoti (vadinamasis mirties maršas), 1945 05 Stutthofą užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1962 stovykloje vietoje veikia muziejus, 1968 pastatytas paminklas.
Stutthofo koncentracijos stovyklos pastatai 21 amžiaus pradžioje
Lietuviai Stutthofe
Stutthofe kalėjo apie 4000 Lietuvos gyventojų (daugiau nei kitose nacių koncentracijos stovyklose): žydų, inteligentų (46 žinomų lietuvių grupė atvežta 1943 03, žlugus nacių mėginimui sudaryti lietuvišką SS batalioną), antinacinio pasipriešinimo dalyvių. Įvairiais duomenimis, iš jų žuvo 600–1100 žmonių. Tarp kalinių – V. Alksninis, K. Bauba, H. E. Blazas, V. Čekauskas, P. Germantas, V. Grudzinskas, K. Gumauskas, V. R. Jurgutis, A. Lipniūnas, M. Mackevičius, R. Mackonis, M. Mačiokas, J. Narakas, J. Noreika, S. Puodžius, A. Vokietaitis. Atsiminimus apie Stutthofą yra parašę ten kalėję B. Sruoga (Dievų miškas, parašyta 1945, išleista 1957), kunigas S. Yla (Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951), A. Kučas (Už spygliuotų vielų 1950) ir kiti.
Lietuvių istorinėje atmintyje Stutthofas yra tapęs nacių teroro simboliu. Stutthofo muziejuje, buvusio krematoriumo patalpose, yra atminimo lenta, įamžinanti ir iš Lietuvos kilusių kalinių atminimą.