Šu, senovės egiptiečių oro dievas. Pagrindinė funkcija – atskirti žemę nuo dangaus. Priklausė Heliopolio didžiajai eneadai (sudarė porą su Tefnut), jo tėvu laikytas Atumas (Ra-Atumas, Ra). Sietas su šiaurės vėju, gyvybę teikiančiu kvėpavimu. Į įkapes mirusiesiems dėdavo Šu statulėlių, kad kelionėje į pomirtinį pasaulį šie neuždustų. Mirusiųjų knygoje vadinamas vienu mirusiuosius teisiančių dievų. Sarkofagų tekstuose yra tas, kuris miglai atneša šviesą. Šu priskirta ir karinė funkcija (mituose kovoja su Ra priešais). Veikia ir daugelyje lunarinių mitų. Pasakojama, Šu užkėlė į dangų mėnulį, kartu su Totu tinklu sugavo dingusį mėnulį ir grąžino į dangų. Vaizduojamas kaip žmogus (kartais – su išskleistais sparnais; klūpantis ant vieno kelio ir laikantis dangaus skliautą) arba kaip liūtas.
Šu pasaulio kūrimo metu iškelia daugų Nut ir atskiria nuo žemės Gebo, XXI dinastija, 1069–945 m. prieš Kristų, sarkofago fragmentas, senovės Egiptas)
Šu, padedamas avingalvių dievybių (Chnumo), skiria dangų (Nut) ir žemę (Gebą). Greenfield papiruso fragmentas, datuojamas 950–930 m. prieš Kristų, XXI dinastija (Britų muziejus Londone)