subdiãkonas (sub… + diakonas), Katalikų, Stačiatikių, Senovės Rytų Bažnyčiose ir kai kuriose Anglikonų Bažnyčiose – kulto tarnas. Subdiakono pareigybė žinoma nuo pirmųjų krikščionybės amžių, 5 a. buvo žemesniųjų šventimų aukščiausias laipsnis. Jį popiežius Aleksandras II (m. 1073) priskyrė prie aukštesniųjų šventimų; subdiakonas privalėjo laikytis celibato ir kalbėti brevijorių. Subdiakono šventimus priimdavo visi kandidatai į kunigystę, bet teologiškai subdiakonas niekada nepriklausė šventajai hierarchijai, kurią sudaro diakonas, kunigas, vyskupas. 1972 popiežius Paulius VI panaikino subdiakonatą. Subdiakono pareigas perėmė patarnautojas, lektorius arba akolitas. Subdiakonas išliko kai kuriose senųjų liturginių tradicijų katalikų draugijose. Rytų Bažnyčiose subdiakonas yra žemesniųjų šventimų dvasininkas; jis patarnauja diakonui.
193