subsidiarùmo prncipas, sprendimų priėmimo metodas, pagal kurį sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi.
Tikslas ir ištakos
Šiuo principu siekiama garantuoti žemesnio lygio valdžios institucijų nepriklausomumą nuo aukštesnio lygio institucijų, savivaldos institucijų – nuo centrinės valdžios.
Manoma, subsidiarumo principo ištakų esama kanonų teisėje. 19 a. viduryje vokiečių vyskupas W. E. von Ketteleris pirmasis subsidiarumo principą paminėjo šiuolaikinės katalikiškosios minties tradicijoje. Subsidiarumo principas taikytas 1931 popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo anno kalbant apie Bažnyčios ir valstybės santykius ir pabrėžiant, kad aukštesnio lygio socialiniai vienetai (ypač valstybė) privalo gerbti hierarchinę įvairių socialinių asociacijų tvarką ir padėti žemesniesiems. Popiežius Jonas XXIII 1963 enciklikoje Pacem in terris teigė, kad subsidiarumo principas taikytinas ir tarptautiniu lygiu. 1986 Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupai apibrėžė subsidiarumo principo taikymą ekonomikoje. Popiežius Jonas Paulius II 1991 enciklikoje Centesimus annus pabrėžė subsidiarumo principo svarbą svarstant centralizuotos valstybės biurokratijos mastą ir sritis.
Subsidiarumo principas t. p. laikomas federalizmo vienu pagrindinių principų, jis minimas Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos X pataisoje, Vokietijos konstitucijoje.
Subsidiarumo principas Europos Sąjungoje
Europos integracijos istorijoje subsidiarumo principo užuomazgų aptinkama 1951 Paryžiaus sutartyje, kurioje teigiama, kad Europos anglių ir plieno bendrija gali daryti tiesioginį poveikį gamybai ir rinkai tik tada, kai to reikalauja aplinkybės. Subsidiarumo principas buvo taikytas 1975 rengiant Europos Komisijos pranešimą apie galimybę įsteigti Europos Sąjungą (taip siekta išsklaidyti kai kurių Europos Sąjungos šalių narių abejones dėl siūlomo projekto). Šiame Europos Komisijos pranešime teigiama, kad Europos Sąjunga netaps viršvalstybine (t. y. neperims šalių narių suvereniteto), o spręs tik tuos klausimus, kurių negalės išspręsti valstybės narės.
1984 subsidiarumo principas paminėtas Europos Parlamento parengtame Europos Sąjungos sutarties projekte (jam nepritarta). 1986 Suvestiniame Europos akte teigiama, kad Europos Sąjunga imsis veiksmų aplinkosaugos srityje, kai jie bus veiksmingesni už tuos, kurių imasi valstybės narės. Pagal 1992 Maastrichto sutartį, Europos Sąjunga subsidiarumo principą taiko išimtinei jos kompetencijai nepriklausančiose srityse tik tada, kai siūlomo veiksmo tikslų Europos Sąjungos valstybės narės negali pasiekti, o Europos Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų veiksmingiau.
Europos Sąjungos valstybės narės skirtingai interpretavo subsidiarumo principą, todėl prie 1997 Amsterdamo sutarties buvo pridėtas protokolas dėl proporcingumo ir subsidiarumo principų. Protokole teigiama, kad subsidiarumo principas negali būti pretekstas peržiūrėti visą Europos Sąjungos acquis communautaire, bet į jį turi būti atsižvelgiama svarstant naujus Europos Sąjungos veiksmus. Protokole išskirti kriterijai, pagal kuriuos Europos Sąjungos veiksmai atitinka subsidiarumo principą: sritis neturi priklausyti išimtinei Europos Sąjungos kompetencijai; valstybės narės negali tinkamai įgyvendinti pasiūlytų veiksmų; atsižvelgiant į veiksmų mastą arba poveikį Europos Sąjunga šiuos veiksmus įvykdytų sėkmingiau.
Subsidiarumo principu dažnai naudojosi Europos Sąjungos įvairūs regionai siekdami užtikrinti savo teises centrinių vyriausybių atžvilgiu. Europos Parlamentas ir Regionų komitetas subsidiarumo principu rėmėsi kovodami dėl didesnių galių, bet kai kurios Europos Teisingumo Teismo bylos rodė, kad vengiama subsidiarumo principą paversti teisine sąvoka, dažnai apeliuojama į išimties suteikimą. Dėl šios priežasties 2007 Lisabonos sutartimi buvo sustiprinta nacionalinių parlamentų ir Europos Teisingumo Teismo reikšmė vykdant subsidiarumo principo laikymosi kontrolę (Europos Teisingumo Teismas turi teisę nagrinėti ieškinius dėl subsidiarumo principo pažeidimo), t. p. apibrėžti išimtiniai Europos Sąjungos įgaliojimai (pvz., muitų sąjungos, vidaus rinkos funkcionavimui būtinų konkurencijos taisyklių, eurą įvedusių valstybių narių pinigų politikos, jūros biologinių išteklių saugojimo, bendrosios prekybos politikos, taikomos paslaugoms ir intelektinei nuosavybei, srityse) ir tie įgaliojimai, kuriais Europos Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis (pvz., vidaus rinkos, socialinės politikos, ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, žemės ūkio ir žuvininkystės, aplinkosaugos, vartotojų apsaugos, transporto, transeuropinių tinklų, energetikos, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, bendros visuomenės sveikatos apsaugos srityse). Taip siekta užkirsti kelią subsidiarumo principo taikymo sričių skirtingam aiškinimui.
subsidiarumas