substrãtas (lot. substratum – paklotas, pagrindas), visuma kalbos ypatybių, kurios laikomos tam tikroje teritorijoje vartotos ir dėl teritorijų užkariavimo, gyventojų asimiliacijos ir kultūrinio dominavimo išnykusios ankstesnių gyventojų kalbos pėdsakais. Vietinę kalbą išstūmusioje kalboje, jos tarmėse ir vietovardžiuose dažniausiai išlieka išstumtos kalbos fonetinių, morfologinių, leksinių, semantinių ir tipologinių bruožų. Dauguma kalbų turi tokių substratinių bruožų. Lotynų kalboje yra italikų ir etruskų kalbinis substratas, pvz., lotynų persona ‘asmuo’ yra kilęs iš etruskų phersu ‘kaukė’. Dabartinėje Ispanijos ir Prancūzijos teritorijoje lotynų kalba išstūmė anksčiau vartotą galų kalbą – šios kalbos substratas yra išlikęs dabartinėse ispanų ir prancūzų kalbose. Anglų kalboje yra išlikusių išstumtų keltų kalbų bruožų. Lietuvių kalbos vakarų tarmėse ryškus jotvingių kalbos substratas.
1468