Sudãno istòrija
Priešistorė
Aštuntame tūkstantmetyje prieš Kristų Nilo baseine atsirado nuolatinių gyvenviečių (pastatams naudotos molinės plytos), žūklė ir medžioklė derinta su gyvulininkyste ir primityvia žemdirbyste. Penktame tūkstantmetyje prieš Kristų migracinės bangos iš dykuma virstančios Sacharos atnešė neolitinę kultūrą ir žemdirbystę. Antropologiniai duomenys rodo, kad ikidinastiniu laikotarpiu Žemutinė Nubija ir Aukštutinis Egiptas etniškai ir kultūriškai buvo beveik tapatūs. Rytiniame Sudane apie 4000 pr. Kr. susiformavo Butanos grupė – neolitinė priešistorės kultūra, kuri suklestėjo po 3000 prieš Kristų. Ji paliko primityviai dekoruotą keramiką, apvalius gyvenamuosius namus; pagrindinė veikla – medžioklė, įsisavinti žemės ūkio pradmenys. Kitos priešistorės kultūros (vadinamosios Gašo grupės), atsiradusios apie 3000 pr. Kr., žmonės irgi paliko dekoruotos keramikos, gyveno iš žemdirbystės ir gyvulininkystės. Mahal Teglinas (dabar Kassala Rytų Sudane) buvo svarbus miestas, apimantis apie 10 ha plotą. Centrinėje dalyje atkasta molio plytų gyvenamųjų namų. Rasti antspaudai ir jų atvaizdai liudija aukštesnį administravimo lygį.
Kušo karalystė
Ankstyviausios rašytinės žinios apie Šiaurės Sudaną randamos senovės Egipto šaltiniuose, kuriuose minima Kušo šalis (Nubija). Senoji Egipto karalystė (apie 2650–apie 2150 pr. Kr.) darė didžiausią įtaką savo pietiniam kaimynui. Egipto grūdų karavanai vyko į Kušą ir grįždavo su dramblio kaulu, smilkalais, odos gaminiais, karneoliu (iečių antgaliams ir papuošalams gaminti), Egipto valdovai t. p. užsiėmė Nubijoje aukso gavyba (Nub – egiptiečių kalba auksas), imdavo vergus ir karius faraono kariuomenei. Vidurinės Egipto karalystės laikais (apie 1938–apie 1700 pr. Kr.) Egiptas nesiekė prisijungti Nubijos teritorijos, tačiau sukūrė fortifikacijų sistemą palei Nilo pakrantes, siekdamas apsaugoti aukso gabenimą iš Nubijos kasyklų.
Apie 1720 pr. Kr. į Žemutinį Egiptą įsiveržus hiksams, jo ryšiai su Kušo šalimi nutrūko, fortai palei Nilą buvo suardyti. Netoli dabartinės Dongolos iškilo kultūriškai savita vietinių kušitų Karmos karalystė (Al Karmah). Naujosios Egipto karalystės laikais (apie 1539–apie 1075 pr. Kr.) faraonas Jachmas I prijungė Kušą prie Egipto kaip provinciją, paskirdamas valdyti savo statytinį. Vietiniai kušitų vadai mokėjo Egiptui duoklę auksu ir vergais. Egiptas užsitikrino vietos valdininkų lojalumą – jų vaikai būdavo skiriami pažais faraono rūmuose. Kušitai priėmė egiptiečių tikėjimą ir statė šventyklas Egipto dievams (jos veikė iki pat krikščionybės paplitimo 6 amžiuje). 11 a. pr. Kr. Egipto valdymas Kuše baigėsi. Tuo metu Nubija tapo geležies gavybos ir medvilnės gamybos centru, oficialusis egiptiečių raštas užleido vietą pietinių Kušo kaimynų ir vėlesnių kušitų tradicijų tęsėjų merojitų raštui bei kalbai (Rytų Sudano kalbinė grupė).
Vakarų Deffufos šventoji uola Karmoje
Plėtota prekyba Raudonosios jūros pakrantėje, stiprėjo ryšiai su Graikija. Susiformavo originalus architektūros stilius (gausiai vaizduojami liūtai, stručiai, žirafos, drambliai ir kita). 8 a. pr. Kr. Kušas buvo nepriklausoma šalis su sostine Napata (netoli šiuolaikinės Karimos) ir ambicingais valdovais, kurie išplėtė savo valdžią ir į dalį Egipto teritorijos. Apie 750 pr. Kr. Kušo valdovas Kašta nugalėjo Aukštutinį Egiptą ir apie 740 pr. Kr. užvaldė Tebus. Jo įpėdinis Pijė prisijungė Nilo deltą ir nukariavo Egiptą įkurdamas Egipto valdovų XXV dinastiją, kuri valdė apie 100 metų. Paskutinis kušitų faraonas Taharka (688–663) buvo nugalėtas Asirijos valdovo Sinaheribo. Taharkos įpėdinis Tantamanis (apie 663–653), mėgindamas atgauti Egiptą, įveikė asirų statytinį Nechą I ir užėmė Tebus, tačiau pralaimėjo gausesnėms Ašurbanipalo pajėgoms. Asirai sugriovė Tebus, Egipto valdovu vėl tapo asirų statytinis. Tai žymėjo Kušo imperijos pabaigą.
Merojės valstybė
Apie 590 pr. Kr. egiptiečiai užėmė Napatą, priversdami Kušo dvarą ieškotis saugesnės vietos; ja tapo Merojės miestas prie Nilo 6‑ojo slenksčio. Septynis amžius Merojės valstybė buvo nepriklausoma, nors patyrė Persijos, Graikijos, Romos įtaką. Savo klestėjimo laikotarpiu (3–2 a.) Merojės valstybė išsiplėtė nuo 3‑ojo Nilo slenksčio šiaurėje iki Sobos (šių dienų Khartoumo) pietuose. Egiptietiškoji faraonų nuopelnų fiksavimo akmens stelose tradicija paveikė ir Merojės valstybę – jos valdovai irgi įsiamžindavo stelose ir statėsi piramides. Šie objektai drauge su rūmų, šventyklų, baseinų griuvėsiais liudija gyvavus centralizuotą politinę sistemą, valstybėje klestėjo amatai, buvo gausus darbininkų sluoksnis.
Gerai organizuota drėkinimo sistema leido aprūpinti vandeniu daug gyventojų bei ūkių. 1 a. pr. Kr. Egipto rašmenų pagrindu sukurtas savas raštas. Karališkoji dinastija laikėsi matrilinijinės sosto paveldėjimo sistemos. Dar nuo Kušo valstybės laikų karalienė‑motina (kadake) turėjo didelę įtaką ir nuosavą dvarą. Prekyboje Merojės konkurentu tapo stiprėjanti Aksumo karalystė. Merojė palaikė ryšius su arabų ir indų prekybininkais. Napata, kaip ir anksčiau, liko religiniu centru. Tačiau Šiaurės Kušą apėmė suirutė besiveržiant blemijams – klajokliams iš anapus Nilo. Santykiai su Egiptu ne visuomet buvo taikūs. Atsakydama į Merojės agresiją prieš Aukštutinį Egiptą Romos kariuomenė 23 pr. Kr. užėmė Napatą, nusiaubė jos apylinkes, tačiau romėnai laikė šalį per daug skurdžia ir netinkama kolonizuoti. 2 a. po Kr. vakarinį Nilo krantą Šiaurės Kuše užėmė Nobatijos valstybė. Nobatai, iš pradžių tarnavę Merojės dvaro apsaugos būriuose, ilgainiui susimaišė su Merojės žmonėmis ir tapo karine aristokratija.
Merojės piramidės
Nobatijos karalystė
Nobatija, susikūrusi buvusioje Merojės provincijoje Akine, apėmė didelius Žemutinės Nubijos plotus (tarp Nilo 2‑ojo ir 3‑iojo slenksčių) ir, kaip spėjama, įgijo plačią autonomiją dar iki 4 a. – tuomet žlugo Merojė. Siekdamas apginti Romą nuo klajoklių antpuolių, 297 po Kr. imperatorius Dioklecianas perkėlė nobatus į vakarines dykumas, sudarydamas buferinį nobatų politinį darinį. Nobatijos karalystė galutinai susiformavo apie 400, jos valdovai Aburi ir Silko (6 a. pradžia) skelbėsi nugalėję blemijus ir išplėtę savo valdas. Maždaug tuo metu sostine tapo Pachoras (Faras). 543 Rytų krikščionybė tapo oficialia valstybės religija.
Alodija
Alodijos karalystė (Vidurio ir Pietų Sudanas) susikūrė netrukus po Kušo žlugimo 350; pirmasis rašytinis paminėjimas – 569. Paskutinė iš trijų Nubijos valstybių priėmė krikščionybę (580). Savo klestėjimo laikotarpiu (9–12 a.) buvo pranašesnė už rytinę kaimynę Makuriją kariniu, ekonominiu ir valdomos teritorijos atžvilgiu. Tai buvo daugiatautė valstybė su galingu valdovu ir jo skiriamais vietininkais, sostinė – Soba (dabar Chartumo priemiestis). Prekės gabentos iš Makurijos, Artimųjų Rytų, Vakarų Afrikos, Indijos, Kinijos. Vartotos nubiečių ir graikų kalbos. 13 a. dėl klajoklių invazijos iš pietų, sausros ir prekybos kelių geografijos pasikeitimų šalis smuko. 14 a. ją galėjo nusiaubti maras, o arabų gentys pradėjo migruoti į Aukštutinio Nilo slėnį. Apie 1500 Alodija žlugo dėl arabų ekspansijos.
Viduramžių Nubija (6–16 amžius)
6 a. Nubijoje gyvavo trys valstybės – Nobatija su sostine Pachoru, centre – Makurija su sostine Tungulu (piečiau dabartinės Dongolos), pietuose – Alodija, sẽnosios Kušo teritorijos su sostine Soba. Apie 650 Nobatija susijungė su Makurija. 639–646 bizantiškasis Egiptas buvo nukariautas arabų (arabų užkariavimai) ir tapo Kalifato dalimi. 641, 642 ir 652 arabai įsiveržė į Nubiją, tačiau buvo išstumti, Nubija liko viena iš nedaugelio šalių, atsispyrusių musulmonų ekspansijai. Makurijos valdovas ir Egipto arabai sudarė taikos sutartį, kuri užtikrino Makurijos savarankiškumą ir galiojo su išlygomis iki 7 a., todėl ji laikytina ilgiausiai galiojusia taikos sutartimi istorijoje. Arabams nepavykus užimti Nubijos, jie pradėjo apgyventi rytines Nilo pakrantes, vėliau įkūrė ten kelis uostamiesčius. 8–11 a. buvo krikščioniškosios Nubijos politinio ir kultūrinio klestėjimo laikotarpis. 747 į Makuriją įsiveržė Omejadų valdomas Egiptas. Makurijos politinė sistema buvo griežtai centralizuota, rėmėsi bizantiškojo tipo biurokratija. Nubijoje koptų, t. p. graikų ir arabų raštų pagrindu buvo sukurtas savas raštas. Moterys turėjo gana daug teisių, galėjo įgyti išsilavinimą, turėti, pirkti ir parduoti nekilnojamąjį turtą. 11–12 a. Dongola ir Soba smuko. 14–15 a. beduinų gentys užėmė didžiąją dabartinio Sudano dalį. Šalį apėmęs pilietinis karas privertė Makurijos valdovo dvarą keltis į Gebel Addą Žemutinėje Nubijoje. Dongola buvo sugriauta ir atiteko arabams. Makurija nuo tada egzistavo tik kaip nedidelė valstybė. Valdant Joeliui (apie 1463–84) šalis kuriam laikui atsigavo, bet jam mirus žlugo. Pietuose Alodijos karalystė atiteko arabams ir įėjo į fungų sultonatą.
Sennaro sultonatas
Fungai galėjo būti nubiečių etninė grupė ar socialinis sluoksnis. 1504 šio etnoso pagrindu susikūrė Sennaro sultonatas (arba Mėlynasis sultonatas), dar čia gyveno nubiečiai, arabai, beduinai ir kiti. Klestėjimo metu (15–17 a.) apėmė teritoriją nuo Egipto iki Mėlynojo Nilo žiočių. Vyravo arabų kalba, sunitų pakraipos islamas. Ekonominę gerovę užtikrino tranzitinė prekyba karavanų keliais ir prekyba vergais, gabenamais iš pietų per karines ekspedicijas. Paveldimas sultonas dalijosi įgaliojimais su stambiaisiais žemvaldžiais ir aukščiausiais pareigūnais. Apie 1526 kilus konfliktui su Osmanais šie užėmė Suakino uostą, 1583–84 pasiekė Nilo 3‑iąjį slenkstį, tačiau jų bandymas užimti Dongolą 1585 buvo nesėkmingas. 16 a. pabaigoje fungai užėmė Eritrėjos šiaurės vakarus. Patyrę nesėkmes karuose su fungais ir Etiopija, Osmanai atsisakė ekspansijos politikos. Tuo pat metu sustiprėjo fungų vasalo, Šiaurės Nubijos valdytojo Adžibo įtaka. Jis pasinaudojo Sennaro sultono Tadžibo nesėkminga karine kampanija ir privertė jį vesti jo dukrą, faktiškai paversdamas sultoną ir jo įpėdinį Unsu savo vasalu. Per 1604 perversmą Unsu buvo nušalintas Abd al Kadyro II, tai suteikė pretekstą Adžibui vėl įsiveržti į fungų sultonatą ir nustumti Abd al Kadyro kariuomenę į pietryčius. Adžibas de facto tapo imperijos nuo Dongolos iki Etiopijos valdovu. 1606 Abd al Kadyras II pabėgo į Etiopiją ir pasidavė Abisinijos valdovui Malak Sagadui III, leisdamas jam kištis į fungų sultonato reikalus. Naujajam fungų sultonui Adlanui I pavyko pakreipti karą savo naudai. Adžibas buvo nužudytas apie 1612, jo kariuomenė nustumta į šiaurę. Adlaną I nuvertęs sultono Abd al Kadyro II sūnus Badis I pasirašė sutartį su Adžibo sūnumis, sutikdamas faktiškai padalyti fungų teritorijas. Adžibo įpėdiniai gavo žemes į šiaurę nuo Baltojo ir Mėlynojo Nilo santakos, tapdami vasaliniais Sennaro sultonato valdovais. Fungai prarado daugumą savo valdų. Badis I turėjo išspręsti santykių su Etiopija klausimą. 1617 Sennaras puolė kelias Etiopijos provincijas, konfliktas peraugo į karą. 1619 sudarytos paliaubos lėmė ilgalaikę taiką ir Sennaro klestėjimą. 1650 sultonas Badis II užėmė pusę Šiluko karalystės ir Takalio karalystę vakaruose – pastarosios valdovas tapo jo vasalu.
18 a. prasidėjo Sennaro nuopuolis. Per 1718 perversmą Unsabo dinastiją nuvertęs Nulas, nors ir buvo susijęs su ankstesne dinastija, faktiškai įkūrė naują valdančiąją dinastiją. 18 a. 5 dešimtmetyje Etiopijos valdovas Ijasu II pradėjo prieš Sennarą agresyvų karą. Prie Dendero upės įvykusį generalinį mūšį laimėjo Sennaro valdovas Badis IV, bet ši pergalė nebuvo galutinė – Ijasu II pavyko su dideliu grobiu sugrįžti į Etiopiją ir pateikti karinę nesėkmę kaip pergalę. Įtampa tarp dviejų valstybių išliko iki 1775, tačiau prekyba netrukus atnaujinta. Po šio laimėto karo Badis IV dar labiau sutvirtintino savo padėtį apribodamas valdančiojo klano galias ir suteikdamas daugiau įgaliojimų vietos valdininkams ir feodalams. Vienas tokių buvo Muchamadas Abu Likailikas iš Fazuglio, kuris kaip kavalerijos vadas 1747–48 gavo leidimą įsikurti piečiau Sennaro, jam pavesta numalšinti Darfuro sultonato pabėgėlių sukilimą Kardofane. 1755 Abu Likailikas užėmė Kardofaną ir pavertė jį savo karinės atramos punktu.
Sennaro sultonas ir jo valdininkai (1823, Félixo Mengino knygos Histoire de l'Égypte sous le gouvernement de Mohammed-Aly iliustracija)
Tuo pat metu sultono Badžio IV autoritetas smuko dėl jo vykdomų represijų, 1761 jis buvo oficialiai nušalintas, Abu Likailikas apsupo Sennarą. 1762 03 miestas krito, Badis IV 1763 buvo nužudytas. Abu Likalaikas pasodino į sostą savo statytinį, vieną karališkosios šeimos narių. Tai davė pradžią ilgalaikiam Sennaro sultonų ir Chamadžo regentų konfliktui. Nuo 18 a. pabaigos sultonate stiprėjo Osmanų įtaka. Turkų valdovas At Tahiras vedė Adlano II dukrą, tai atvėrė kelią prijungti Sennarą prie Osmanų imperijos. 18–19 a. sandūroje Sennaras prarado nemažai teritorijų, kilo vidaus konfliktų. Regentas Muchamedas Adlanas, atėjęs į valdžią 1806, sugebėjo stabilizuoti padėtį dar 13 metų. 1820 Osmanų generolas (Egipto valdytojo Muchamedo Alijaus sūnus) pradėjo rengtis Sudano užkariavimui. Muchamedas Adlanas bandė suburti kariuomenę Nilo santakoje, tačiau buvo nužudytas per Osmanų surengtą sąmokslą. 1821 06 21 Badis VII perdavė įgaliojimus Osmanų sultonui.
19 amžius. Didžiosios Britanijos įtaka
1819–38 Osmanams atstovaujantis Egiptas užėmė Dongolą, Berberą, Kasalą, Sennarą, Kordofaną. 1841 Osmanai oficialiai perdavė šias sritis administruoti Egiptui. Tuo būdu Sudanas de jure liko Osmanų imperijoje, tačiau de facto buvo valdomas Egipto. Egiptietiškojo Sudano sostine tapo Chartumas, įkurtas 1821. 1874 Egiptas prijungė Darfurą ir pretendavo į visą šiuolaikinio Sudano teritoriją, bet pietinės sritys, gyvenamos įvairių nilotų genčių, liko autonominės. Epidemijos ir prekyba vergais gerokai sumažino gyventojų skaičių. 19 a. 6 dešimtmetyje Egiptas reformavo Sudano teisinę sistemą įvesdamas komercinį ir baudžiamąjį kodeksus; pokyčiai sumažino kadžių (islamo teisėjų), kurių šariato teismai dabar apsiribojo asmens statuso klausimais, įtaką.
Valdant Ismail‑pašai (1863–79) Egipto susidomėjimas Sudanu sustiprėjo. 19 a. antroje pusėje Sudane didėjo ir Didžiosios Britanijos įtaka. 1865 Sudano generalgubernatoriumi tapo britas Charlesas Georgeʼas Gordonas, Osmanų imperija Raudonosios jūros pakrantę ir jos uostus perleido Egiptui. 1874 Egiptas užkariavo Darfurą. Ismail-paša skyrė europiečius provincijų gubernatoriais, į atsakingesnes vyriausybės pareigas skyrė sudaniečius. Didžiosios Britanijos raginamas Ismail-paša siekė nutraukti prekybą vergais Sudano šiaurėje, bandė pagal Europos modelį sukurti kariuomenę, kuri nebepriklausytų nuo aprūpinimą teikiančių vergų darbo. Reformos sukėlė neramumus. Kariuomenės daliniai sukilo, o daugelis sudaniečių piktinosi karių apgyvendinimu tarp civilių gyventojų ir priverstiniais viešaisiais darbais.
1869 atidarius Sueco kanalą išaugo Egipto ir Sudano strateginė reikšmė, tai pritraukė didžiųjų valstybių, ypač Didžiosios Britanijos, dėmesį. Didelės Ismail‑pašos vyriausybės užsienio skolos privertė jį atsistatydinti, jį pakeitė vyriausiasis sūnus Taufik‑paša.
Didėjančiai Vakarų šalių prekybinei įtakai nepritarė Egipto ir Sudano nacionalistai, Taufik‑paša kreipėsi paramos į Didžiąją Britaniją, kuri užėmė Aleksandriją ir įvedė į Egiptą savo kariuomenę; Taufik‑pašos valdžia buvo atkurta, 1882 britai okupavo šalį. Tačiau Sudane britų kariuomenės nebuvo daug, ir tai sudarė sąlygas įsižiebti antibritiškam mahdistų sukilimui, kurio vadovas Muhamedas Ahmadas pasivadino Mahdžiu (mesiju). Mahdistai siekė nuversti britų kontroliuojamą vyriausybę, patraukti į savo pusę egiptiečius. 1885 sukilėliai užėmė Chartumą. Britai buvo priversti iš Sudano pasitraukti, Muchamedas Ahmadas įkūrė teokratinę valstybę ir įvedė islamo normas. Jam po pusmečio mirus jo politiką pratęsė įpėdinis Abd Alahas ibn Muchamedas – 1887 įsiveržė į Etiopiją, 1889 – į Šiaurės Sudaną ir Egiptą, tačiau buvo Taufik‑pašos sustabdytas.
Mahdi (19 a. litografija)
Didžiosios Britanijos ir Egipto kondominiumas (1899–1956)
Mahdistams patyrus pralaimėjimų Taufik‑pašos sūnus Abasas II Chilmi ir britai nusprendė vėl užvaldyti Sudaną. 1896–98 jungtinė Egipto ir Didžiosios Britanijos kariuomenė, vadovaujama Horatio Herberto Kitchenerio, apie 25 000 žm, turėdama pažangią ginkluotę (kulkosvaidžius ir kita) sėkmingai įveikė kur kas gausesnius Sudano machdistus (apie 100 000 žm.); 1898 09 02 laimėtas generalinis mūšis prie Omdurmano (vienam eskadronų vadovavo būsimasis premjeras W. L. S. Churchillis). Netrukus britai užėmė visą Sudaną, jis formaliai tapo britų ir egiptiečių kondominiumu, de facto – Didžiosios Britanijos kolonija. Šiaurės ir Pietų Sudanas administruoti kaip atskiros provincijos, šiaurėje vyravo islamas ir arabų bei anglų kalbos, pietuose – krikščionybė su tradicinio animizmo liekanomis ir oficiali anglų kalba.
Britai priešinosi Egipto siekiams įgyti daugiau valdžios Sudane, savo ruožtu Egipto vyriausybė atsisakė tenkinti britų siekius užimti visą Sudaną. Sudane plito politinės nepriklausomybės idėjos. 1936 formaliai pasibaigus Egipto okupacijai britai paliko savo karinius dalinius Sudane, nepaisė Egipto reikalavimų juos išvesti ir pripažinti Faruką I teisėtu Egipto ir Sudano valdovu. 1943 britų administracija įsteigė Šiaurės Sudano patariamąją tarybą, 1946 nusprendė sudaryti bendrą Šiaurės ir Pietų Sudano vyriausybę; nuo 1948 Sudano įstatymų leidžiamojoje asamblėjoje Pietų Sudanui atstovavo 13 delegatų, skiriamų Didžiosios Britanijos valdžios. Britai pasitraukė iš Sudano 1952 07 Egipte įvykus valstybės perversmui ir žlugus monarchijai, naujieji Egipto vadovai suvokė būtinumą patiems atsisakyti pretenzijų į Sudaną ir paskatinti britus padaryti tą patį. 1953 02 Didžioji Britanija ir Egiptas pasiekė susitarimą, kuriuo Sudanui suteiktas nepriklausomos valstybės statusas. 1954 pradėjo veikti pirmasis Sudano parlamentas. 1956 01 01 Sudanas formaliai tapo nepriklausoma valstybe.
ministras pirmininkas Ismailas al Azari (viduryje) eina į Gubernatoriaus rūmus Chartume, kur netrukus paskelbs Sudano nepriklausomybę (1956 01 01)
Nepriklausomas Sudanas (nuo 1956)
1955–72 Pietų Sudane vyko pirmasis pilietinis karas, nes arabų veikiama Chartumo vyriausybė siekė išlaikyti pietiečius federacinėje valstybėje. Jungtinės Amerikos Valstijos vienos pirmųjų pripažino Sudaną. Nacionalinė junionistų partija (įkurta 1952), vadovaujama premjero Ismailo al Azari, netrukus užleido pozicijas konservatyviųjų jėgų koalicijai. Po 1958 ekomoninės krizės generolas Ibrahimas Abbudas kruvinu perversmu likvidavo parlamentinę santvarką. Jis netesėjo pažado po kurio laiko grąžinti valdžią civiliams, tik masiniai streikai, riaušės, protestai prieš karinę chuntą 1964 10 (vadinamoji Sudano Spalio revoliucija) privertė ją atsisakyti valdžios. Sudaryta Muhamado Ahmado Mahjdžubo vadovaujama pereinamoji vyriausybė (iki rinkimų 1965 04). 1966–69 pasikeitė kelios vyriausybės, kurios nesugebėjo susitarti dėl nuolatinės konstitucijos, išspręsti ekonominio sąstingio ir etninių mažumų teisių problemų. 1969 05 25 įvykdytas perversmas, jam vadovavęs Dž. M. Numeiri tapo ministru pirmininku. 1971 07 surengtas dar vienas perversmas, vadovaujamas Sudano komunistų partijos, bet jau po kelių dienų antikomunistinės jėgos grąžino Dž. M. Nimeiri į valdžią. 1972 Adis Abebos susitarimu nutrauktas pilietinis karas, (vėl atsinaujino po 10 metų). Iki 8 dešimtmečio pradžios Sudano žemės ūkio produkcija daugiausia buvo skirta vidaus vartojimui. 1972 Sudano vyriausybė tapo labiau provakarietiška ir ėmėsi planų eksportuoti maistą ir prekinę žemės ūkio produkciją. 8 dešimtmetyje prekių kainos mažėjo, tai sukėlė Sudanui ekonominių sunkumų. Didėjo skolos (žemės ūkio mechanizavimui) aptarnavimo kaštai, derėtasi su Tarptautiniu valiutos fondu dėl ekonominės pagalbos pogramos. Tai dar labiau skatino mechanizuoti eksportui skirtą žemės ūkio sektorių. 1976 islamistinis judėjimas Ansar nesėkmingai bandė surengti perversmą, būta aukų. 1977 07 prezidentas Dž. M. Nimeiri susitiko su Ansar lyderiu Sadiku al Mahdi, pasiektas laikinas susitaikymas, netrukus amnestuoti suimti opozicijos veikėjai.
1968–71 SSRS ir Rytų blokas, siekdami plėsti Sudane savo įtaką, teikė jam ginklų, techninę paramą. Po 1971 perversmo santykiai su SSRS pablogėjo. 20 a. 8 dešimtmetyje svarbiausias Sudano partneris buvo Egiptas. Vakarų šalys pradėjo nuosekliai remti Sudaną 8 dešimtmečio viduryje, Jungtinių Amerikos Valstijų parama ypač didėjo R. Reagano laikais: 1979 – 5 mln., 1983 – 200 mln., 1985 – 254 mln. dolerių (didesnę Jungtinių Amerikos Valstijų paramą Afrikoje gavo tik Egiptas), sutarta netoli Port Sudano pastatyti keturias oro bazes ir galingą Centrinės žvalgybos agentūros pasiklausymo stotį. Vyriausybei vykdant pietų dalies islamizaciją 1983 pilietinis karas atsinaujino, po sausros 1984 ir 1985 keliems milijonams žmonių grėsė badas, 1985 03 staigiai pakilo būtiniausių prekių kainos. Vyko masinės demonstracijos. 1985 04 06 karininkų grupuotė, vadovaujama generolo Abdelio Rahmano Sivaro ad Dahabo, nušalino Dž. M. Nimeiri, jis pabėgo į Egiptą. Po trijų dienų sudaryta 15 žmonių pereinamoji karinė vyriausybė. 1986 suformuota nauja koalicinė vyriausybė, kurią sudarė nuosaiki islamistinė Umma partija, Demokratinė junionistų partija, Nacionalinis islamo frontas ir keturios pietinių sričių partijos (ministras pirmininkas Sadikas al Mahdi, Umma partijos lyderis). Tačiau šalis išliko politiškai nestabili.
referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės (Džuba, 2011 01 09)
1987 vyriausybė, nesugebėjusi pasiekti susitarimo su Tarptautiniu valiutos fondu ir baigti pilietinį karą pietuose, buvo paleista, sudaryta nauja vyriausybė. Ji 1988 pasiekė taiką su pietų sukilėliais (Pietų Sudanui suteikiama autonomija, čia panaikinama islamo teisė). Taika neįsigaliojo – po karinio perversmo valdžią 1989 06 perėmusi karinė chunta nebuvo linkusi į kompromisą. O. H. A. al Baširas užėmė svarbiausias valstybės pareigas ir tapo faktiniu diktatoriumi (1993 pasiskelbė prezidentu, 1996 išrinktas, perrinktas, 2000, 2010, 2015). Dėl pilietinio karo 4 mln. pietiečių tapo pabėgėliais. Vyriausybės ir Pietų Sudano sukilėlių derybos (vyko nuo 2003) baigėsi 2005 01 09 Nairobyje pasirašyta susitarimu (Pietų Sudanas 6 m. įgijo autonomiją, pajamos iš naftos paskirstomos lygiai tarp šiaurės ir pietų, islamo teisė galioja tik Šiaurės Sudane). Per 2011 01 referendumą 98,83 % Pietų Sudano gyventojų pritarė nepriklausomybei, 2011 07 09 Pietų Sudanas tapo nepriklausoma valstybe.
2003 Darfuro regione kilo ginkluotas konfliktas tarp centrinės Sudano vyriausybės remiamų islamistinių arabų grupuočių ir vietos juodaodžių afrikiečių. Abi konflikto pusės pasižymėjo žiaurumu. Radikalios islamistinės grupuotės atliko etninius valymus (mažiausiai 200 000 aukų, keli milijonai pabėgėlių rado prieglobstį Čade). 2004 regione pradėjo veikti Afrikos Sąjungos taikdarių misija (2005 – 7000 karių). 2004 12 23 įsižebė konfliktas su Čadu, kuris apkaltino Sudano vyriausybę Čado piliečių persekiojimu ir paskelbė karo padėtį. Sudano vyriausybė priešinosi Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijai ir prėmė ją tik po ilgų ir intensyvių derybų bei didelio tarptautinio spaudimo. 2009 Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė O. H. A. al Baširo arešto orderį, kaltindamas jį nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais. 2019 04 11, po masinių piliečių protestų (kilo dėl ūkio krizės ir vyriausybės ketinimų pabranginti duoną), O. H. A. al Baširas buvo nuverstas.
Valdžią perėmė Laikinoji karinė taryba, jos pirmininku tapo artimas buvusio prezidento padėjėjas generolas Ahmedas Avadas ibn Aufas; trims mėnesiams įvesta nepaprastoji padėtis, šalies sienos ir oro erdvė uždarytos; konstitucija suspenduota. Protestams nesiliaujant 04 12 A. A. ibn Aufas pareigas perleido generolui leitenantui Abdeliui Fattahui Abderrahmanui al Burhanui, kuris 2019 04 tapo naujai įkurtos Sudano suvereniosios tarybos pirmininku, o 2021 10 25 įvykdė karinį perversmą.
Nuo 1956 Sudanas yra Jungtinių Tautų, nuo 1956 Arabų lygos, nuo 1963 Afrikos Sąjungos (iki 2002 Afrikos vienybės organizacija) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
Y. F. Hasan The Arabs and the Sudan. From the Seventh to the Early Sixteenth Century Edinburgh 1967; G. Warburg Sudan Under Wingate: Administration in the Anglo-Egyptian Sudan (1899–1916) London 1971; W. Y. Adams Nubia. Corridor to Africa Princeton 1977; J. Spaulding The Heroic Age in Sennar Trenton 1985; P. Woodward Sudan 1898–1989. The Unstable State London 1990; P. M. Holt, M. W. Daly History of the Sudan: From the Coming of Islam to the Present Day London 2000; G. Hesse Die Jallaba und die Nuba Nordkordofans. Händler, Soziale Distinktion und Sudanisierung Münster; Hamburg [u.a.] 2002; A. C. S. Peacock The Ottomans and the Funj Sultanate in the Sixteenth and Seventeenth Centuries / Bulletin of the School of Oriental and African Studies Vol. 75 (1) Cambridge 2012; G. R. Ruffini Medieval Nubia. A Social and Economic History Oxford 2012; Sudan After Nimeiri London 2013.
1088