sūdùviai, jotvingių šiaurinė gentis, gyvenusi Sūduvoje. Su jotvingiais (siaurąja prasme), dainaviais ir palekiais sudarė baltų genčių grupę. Sūduvių kalba ir materialinė kultūra artimesnė prūsams nei lietuviams, bet turėjo bendrų bruožų ir su lietuvių genčių kultūra. Vokiečių archeologai ir istorikai A. Bezzenbergeris, K. H. Lohmeyeris, M. Toeppenas ir kiti juos priskyrė lietuviams; kalbininkai J. Gerulis ir K. Būga, remdamiesi Sūduvoje išlikusiais vietovardžiais ir asmenvardžiais, sūduvių ir visų jotvingių kalbą priskyrė prūsų kalbos tarmei.
Manoma, graikų mokslininko Klaudijo Ptolemajo 2 a. pradžioje minimi sūdinai (Soudinos) yra sūduvių protėviai. Nuo 13 a. istorijos šaltiniuose sūduvių vardas lotyniškai buvo rašomas Sudowite, Sudowen, Sudowini, Sudowenses, vokiškai – Sudowin, Sudouwen, Sudouwin. Į pietus nuo jų gyveno jotvingių gentis. Iki 5 a. sūduviai mirusiuosius laidojo nedegintus pilkapiuose. Vėliau įsigalėjo mirusiųjų deginimo paprotys. 10–13 a. Užnemunėje gyvenusiems sūduviams būdingi pilkapiai su akmenų sampilais ir degintiniais žmonių kapais be urnų. Sūduviai turėjo daug ginklų (kalavijų, ypač ietigalių). Nešiota pakabučių, auskarų, segių, žiedų, apyrankių. Buvo išplėtota žemdirbystė. Sūduvius ir kitas jotvingių žemes puldinėjo Kijevo Rusios, Haličo ir Voluinės, Lenkijos kunigaikščių kariaunos, nuo 13 a. antros pusės – užkariavęs Prūsą Vokiečių ordinas (VO).
sūduvių Žiegždrių piliakalnis (20 a. 7 dešimtmečio pirma pusė; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Sūduviai rėmė prūsų išsivadavimo kovas, ypač per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74). Jį numalšinęs VO 1277–83 sunaikino svarbiausius sūduvių administracinius centrus, pilis, daugumą gyventojų išžudęs nuslopino jų pasipriešinimą ir užkariavo Sūduvą.
apie sūduvių likimą po Didžiojo prūsų sukilimo (1283, Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika, išleista 1679 Frankfurte; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Vieni sūduvių vadų (Gedėtas, Kantigirdas, Skomantas) po kovų pasidavė kryžiuočiams ir apsikrikštijo; gavo valdų Sembos šiaurės vakaruose, kur su apie 1600 gentainių sūduvių buvo ištremti. Jų prie Baltijos jūros apgyventa teritorija (minimi daugiau kaip 32 kaimai) pavadinta Sūduvių kampu (Sudauischer Winkel). Čia sūduviai dar 16 a. buvo išlaikę savo kalbą, papročius (tai aprašyta Sūduvių knygelėje 1583), garsėjo gintaro rinkimu (tai buvo VO vadovybės, Sembos vyskupo, nuo 1525 – ir Prūsijos kunigaikščio jiems skirta prievolė). Vėliau dalis sūduvių Semboje suvokietėjo, kiti, kaip ir dalis sulietuvėjusių prūsų sembų, įsiliejo į Mažosios Lietuvos lietuvininkų etninę bendruomenę. Kunigaikščio Skurdos vadovaujami, sūduviai pasitraukė į Lietuvą. Sūduvių likučiai sulietuvėjo arba suslavėjo.
683
415
1362