sufòzija (lot. suffosio – pasirausimas, pasikasimas), tirpiųjų medžiagų išplovimas ir smulkių mineralinių dalelių išnešimas iš uolienų (gruntų) ir dirvožemių filtruojantis požeminiam vandeniui.
Skiriama cheminė (išplaunamos tirpios medžiagos) ir mechaninė (išnešamos mineralinės dalelės) sufozija. Dažniausiai vyksta smėlingose, liosinėse uolienose, dūlėjimo dangoje, versmėtuose upių šlaituose, tektoniškai pažeistose vietose, karstinėse tuštumose, karjeruose. Dėl sufozijos kinta uolienų sudėtis, ỹra mikroagregatinė struktūra, didėja poringumas, gerėja filtracinės savybės, mažėja gruntų stipruminės savybės. Kai uolienų sluoksniai suslūgsta, žemės paviršiuje atsiranda įdubimų, nedidelių duobių, kartais įgriūvų. Sufozija sukelia pastatų ir statinių deformacijas, šlaituose – nuošliaužas, suformuoja sufozinius cirkus. Gamtoje sufozija dažniausiai vyksta lėtai. Suaktyvėja dėl technogeninių veiksnių (požeminio vandens siurbimo, užtvankų, vandens talpyklų įrengimo, drenažo sistemų, vamzdynų pažeidimo).
mechaninės sufozijos sukelti žemės paviršiaus įdubimai
sufozinė įgriuva