Suharto (Suhártas) 1921 06 08Kemusuk (prie Yogyakartos) 2008 01 27Džakarta, Indonezijos karo ir politikos veikėjas. Generolas leitenantas (1966). Didysis generolas (1997; specialiai jam įsteigtas laipsnis). 1940–42 tarnavo Karališkoje Olandijos Rytų Indijos armijoje, 1943–45 – japonų suformuotuose savanorių daliniuose PETA. 1945 08 paskelbus Indonezijos nepriklausomybę įstojo į jos kariuomenę, 1945–49 dalyvavo kovose su Olandijos kariuomene. 1960 baigė Generalinio štabo akademiją Bandunge. 1963–65 sausumos ginkluotųjų pajėgų strateginio rezervo vadas. 1965 09 30 nuslopino kairiųjų kariškių maištą (10 02 paskirtas kariuomenės vyriausiuoju vadu) ir organizavo kariuomenės valymą – vykdė masines represijas, daugiausia prieš valstybės perversmo organizavimu kaltinamus komunistus (nužudyta apie 0,5–1 mln. žm.). Faktiškai perėmė valdžią: 1966 tapo vyriausybės vadovu ir gynybos ministru, 1967 užėmė prezidento pareigas (1968 išrinktas), 1969 tapo ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu.
Suharto
Įvedė karinę autoritarinę diktatūrą (vadinamoji Naujoji tvarka – Orde Baru), kariškiai vyravo valstybiniuose postuose, parlamente – vyriausybinė partija Golkar, kartą per 5 metus (1973, 1978, 1983, 1988, 1993, 1998) sušaukiamas Liaudies Konsultacinis Susirinkimas išrinkdavo Suharto prezidentu (dažniausiai jis užimdavo ir ministro pirmininko postą). Persekiojo opoziciją, uždraudė profesinių sąjungų veiklą. Vykdė antikomunistinę užsienio politiką (nutraukti diplomatiniai santykiai su Kinija), bendradarbiavo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir kitomis Vakarų valstybėmis. Siekė stiprinti Indonezijos įtaką Pietryčių Azijoje, įgyvendino Rytų Timoro okupaciją (1975) ir aneksiją (1976).
1998 03 Suharto eilinį kartą išrinkus prezidentu, 1998 05 šalyje prasidėjo masiniai neramumai, jis buvo priverstas atsistatydinti. 2000 buvo apkaltintas piktnaudžiavimu valdžia, bet dėl sveikatos būklės jo teismo procesas taip ir neįvyko. Po mirties paskelbtas 7 dienų nacionalinis gedulas.