sukčiãvimas, svetimo turto užvaldymas ar teisės į turtą įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas apgaule. Suklaidintas turto savininkas ar turėtojas pats perduoda jį ar teisę į turtą sukčiautojui, manydamas, kad šis turi teisę jį gauti. Taip gali būti užvaldomas nekilnojamasis (žemė, miškas, statiniai), kilnojamasis (automobilis, brangenybės, pinigai) turtas, t. p. teisė į tokį turtą apgaule išgaunant tam tikrus dokumentus (pvz., įgaliojimą, paveldėjimo teisės liudijimą), kurie kaltininkui leidžia perimti svetimą turtą, juo naudotis, disponuoti ar kuriais panaikinama jo turtinė prievolė.
Jei toks turtas ar teisė į jį išgaunama apgaule iš asmens, kuris dėl amžiaus, fizinės ar psichinės negalios, nervinio sukrėtimo, girtumo, apsvaigimo nuo narkotinių ar toksinių medžiagų negali teisingai suvokti sukčiautojo veiksmų, o šis tuo pasinaudoja, padaryta veika kvalifikuojama kaip vagystė.
Labiausiai paplitę sukčiavimo būdai: falsifikuotų daiktų pardavimas, atiduodama ne visa grąža, keičiant valiutą, rankpinigių pasisavinimas, fiktyvių loterijų organizavimas, sukčiautojui nepriklausančio turto pardavimas, prekių ar pinigų sukeitimas pakišant vadinamąją lėlę ir kita. Galimà ir sukčiavimo bei kitos nusikalstamos veikos sutaptis, kai apgaulė daroma panaudojant netikrus pinigus, vertybinius popierius ir kita.
Lietuvoje pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) už sukčiavimą atsako fiziniai ir juridiniai (išskyrus atvejus, kai apgaule įsigytas svetimas turtas ar turtinė teisė yra nedidelės vertės) asmenys. Jei apgaulės būdu asmuo įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, jam atsakomybė kyla tik kai yra nukentėjusiojo skundas, jo atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas.