šùkos, dantytas įrankis plaukams šukuoti, puošti.
Jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų Persijoje, senovės Egipte, Europoje šukos darytos iš rago, dramblio ir kito kaulo, vėžlio šarvų, medžio, vėliau – iš bronzos. 5 a. pr. Kr. skitų pilkapiuose rastos puošnios auksinės šukos. Manoma, geležies amžiuje Europoje šukos buvo mirusiųjų kulto atributas, minimos antikos mitologijoje. Šukos naudotos ir kaip plaukų (net minčių) tvarkymo priemonė, ir kaip segtukas, galvos papuošalas. Nuo 16 a. Europos (ir Abiejų Tautų Respublikos) miestuose radosi šukų dirbėjų cechų, nuo 19 a. pradžios – fabrikų. Nuo 20 a. šukos dažniausiai daromos iš medžio, metalų, plastiko.
šukinė su šukomis (Daržinėlės, Varėnos rajono savivaldybė)
LIETUVOJE medinių, kaulinių, iš vario lydinio vietos meistrų padarytų ir atvežtinių šukų daugiausia rasta kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją.