Sukòtas, Palapnių šveñtė, judėjų šventė. Viena iš 3 švenčių, per kurias skatinama atlikti piligrimystę į Jeruzalę. Švenčiamas nuo tišrei mėnesio (rugsėjis–spalis) 15 dienos. Per Sukotą minimas izraelitų gyvenimas 40 metų klaidžiojant po dykumą. Sukotas trunka 7 dienas. Pirmąją (diasporoje antrąją) šventės dieną (vadinama gerąja diena, hebr. jom tov) draudžiama dirbti, kitomis dienomis leidžiama, jei darbas netrukdo šventei.
Sukoto šventė prie Raudų sienos (2018)
Biblijoje Sukotas siejamas su Pjūties švente (Iš 23, 16), tai liudijama ir Pakartoto Įstatymo knygoje: Suvalęs klojimo ir vynuogių spaudyklos derlių, septynias dienas švęsi Palapinių šventę (Įst 16, 13; hebrajų kalba suka – palapinė). Viena po kitos švenčiamos Roš Hašana, Jom Kipuras ir Sukotas yra susijusios su žemdirbyste. Išėjimo knygoje Sukotas vadinamas Viešpaties iškilmėmis, kurios trunka 7 dienas; iškilmių laikas buvo nustatomas pagal derliaus nuėmimo pabaigą. Manoma, ši šventė perimta iš kanaaniečių. Teisėjų knygoje sakoma, sechemitai šventė derliaus šventę: Jie ėjo į laukus, rinko vynuoges jų vynuogynuose, traiškė jas ir linksminosi (Ts 9, 27). Šventės svarbiausia dalimi tapo gyvenimas palapinėse: Septynias dienas gyvensite palapinėse; […] idant jūsų kartos patirtų, kad aš, vesdamas izraelitus iš Egipto žemės, apgyvendinau juos palapinėse (Kun 23, 42). Pakartoto Įstatymo knygoje nurodoma per Palapinių šventę skaityti Įstatymą garsiai (Įst 31, 10–11). Sukoto svarbą liudija tai, kad karalius Saliamonas per Sukotą Sandoros skrynią perkėlė į Šventyklą (1 Kar 8). NT pasakojimas, kaip paskutinę, septintąją, šventės dieną Jėzus Kristus kvietė tuos, kurie yra ištroškę, ateiti pas jį (Jn 7, 37), susijęs su papročiu visas šventės dienas ant Šventyklos altoriaus kas rytą lieti vandenį (kartu su vynu ar vietoj jo). Šis paprotys buvo paplitęs Antrosios šventyklos laikotarpiu, jį mini ir rabinistinė literatūra. Vandenį į Šventyklą atveždavo šventės išvakarėse. Šventyklos kieme ir mieste vykdavo linksmybės, išskyrus pirmąją Sukoto dieną, buvo šokama, grojama (dažniausiai fleita), dainuojama laikant uždegtus žibintus.
Kunigų knygoje minimi augalai, iš kurių, manoma, buvo statomos palapinės: Pirmąją dieną paimsite hadaro medžio vaisių, palmės šakų, lapuočių šakelių bei paupio gluosnių ir linksminsitės (Kun 23, 40). Nehemijo knygoje rašoma: Nueikite ant kalvų ir parsineškite alyvmedžio, laukinio alyvmedžio, mirtos, palmės ir kitų lapuočių šakų palapinėms pastatyti (Neh 8, 15). Išvardyti skirtingi augalai liudija, kad palapinės buvo statomos iš įvairių augalų. Rabinistinėje tradicijoje tvirtinama, kad pirmu atveju išvardytus 4 rūšių augalus pirmąją Sukoto dieną šeimos galva privalo paimti į rankas, iškelti ir pasakyti specialų palaiminimą. Išlikęs paprotys apeiti sinagogą su šių 4 rūšių augalais rankose ir kartoti 118 psalmės 25 eilutę. Per Sukoto šabą skaitoma Mokytojo knyga, ji turi priminti gyvenimo laikinumą ir kad viską gauname iš Dievo.
Palapinės turi būti statomos po atviru dangumi. Jų stogai (būtinai nepralyjami) buvo dengiami dažniausiai šiaudais ir lapais, sienos (būtina 3) statomos iš bet kokios medžiagos, į palapinę neturi patekti daug saulės šviesos. Šaltuose kraštuose palapinės šildomos, kad būtų galima įvykdyti priesaką jose nakvoti. Palapinė dažniausiai statoma šalia sinagogos. Egzistuoja kabalistinis paprotys kasdien kviesti (tai specialus ritualas su tam tikrais žodžiais) po vieną biblinį veikėją: Abraomą, Izaoką, Jokūbą, Mozę, Aaroną, Juozapą ir Dovydą. Septintoji Sukoto diena yra vadinama Hošana Raba (Didžioji Hošana), nes tą dieną žodis osana maldose vartojamas itin dažnai. Tą dieną Hošana (aramėjų kalba – išgelbėk mus) malda kalbama per procesiją, kai 7 kartus einama aplink bimą ar sinagogą, prašant atleidimo ir lietaus. Pirmą naktį po Sukoto įprasta praleisti skaitant Pakartoto Įstatymo knygą. Pasibaigus Sukotui palapinės dar neišardomos, nes švenčiama Simchat Tora (Izraelyje Sukoto 8 dieną, vadinamą Šmini Aceret – Aštuntąja susirinkimo diena, diasporoje – 9 dieną, vadinamą Šmini Aceret antrąja diena).
2182