sulà, pavasarį medžių stiebais intensyviai tekantis vanduo su daug jame ištirpusių organinių ir mineralinių medžiagų, reikalingų naujiems ūgliams ir lapams augti.
Šviežioje suloje gausu kalio, kalcio, magnio, yra natrio, cinko ir kitų mineralinių junginių, 1–20 % angliavandenių. Sula ima tekėti, kai vidutinė paros temperatūra pavasarį yra daugiau kaip +4 °C. Intensyviausiai teka 1–2 savaites, kol ima skleistis pumpurai. Gerti tinkama sula leidžiama iš beržų ir klevų. Iš suaugusio medžio galima prileisti apie 100 litrų sulos. Beržų ir paprastųjų klevų sula geriama šviežia, kartais rauginama. Iš cukrinių ir juodųjų klevų sulos gaminamas klevų sirupas.
849
Lietuvoje iš medžių (dažniausiai beržų ir klevų) sula tekinama pavasarį einant pašalui, medžiams sprogstant: ne plonesnio kaip 20 cm skersmens medžio kamiene iki 1 m aukštyje išgręžiama 3–4 cm gylio, iki 2,5 cm skersmens skylė, į ją įkalamas medinis lovelis, kuriuo sula subėga į pakabintą arba ant žemės padėtą indą. Per vegetaciją iš kai kurių medžių ištekinama 50–150 litrų sulos. Beržų ir klevų sula vartojama maistui. Manoma, turi gydomųjų savybių: joje yra mineralinių medžiagų (geležies, mangano, cinko, natrio, magnio, kalcio, kalio ir kitų), cukraus (beržų – 1–2 %, klevų – 2–4 %, cukrinių klevų iki 20 %, daugiausia sacharozės ir fruktozės). Beržų ir klevų sula geriama šviežia, rauginta, konservuota.
leidžiama sula
Lietuvoje valstiečiai nuo seno dažniausiai gėrė šviežią, neretai raugintą sulą, darė girą, rečiau vartojo sriubai virti, burokėliams raugti. Iki 21 amžiaus pradžios sula pakaitinta konservuojama pridėjus cukraus, kartais rauginama statinaitėje ar kokiame kitame didesniame inde: dedama serbentų, ąžuolo šakelių arba žievių, užpilama avižų (seniau taip išlaikyta sula būdavo gaivinamasi per šienapjūtę, net rugiapjūtę). 20 amžiuje sulą pradėta rauginti su mielėmis ir cukrumi.
2271