„Šulchan Aruch“ (hebr. „Padengtas stalas“), glaustas judaizmo įstatymų rinkinys, išspausdintas 1565 Venecijoje. Remdamasis halachos autoritetais Maimonidu, Alfasi (1013–1103), Ašeru ben Jehieliu (1250?–1327) sudarė Josefas ben Efraimas Karo (1488–1575). Šulchan Aruch buvo padalytas į 4 pagrindinius skyrius: Orach chaim (apie šabą ir kitas šventes), Joreh deah (nagrinėjama mitybos, švaros, gedulo klausimai), Even ha-Ezer (gvildenama vedybų, skyrybų temos), Chošen mišpat (aptariama civilinis ir baudžiamasis kodeksai). Rinkinyje vyrauja žydų sefardų papročiai ir halachinės nuostatos, beveik neatsižvelgiama į aškenazių papročius ir įstatymus. Rabinas Mozė ben Izraelis Isserlesas (Remas, 1530–72) veikale Beit Josef aiškino Šulchan Aruch, papildė aškenazių halachos nuostatomis, t. p. parašė Šulchan Aruch papildymus Mapa, kurie išpopuliarino Šulchan Aruch ir įtvirtino, padarė priimtinu sefardams ir aškenaziams. Šulchan Aruch neigė Solomonas Lurija (1510–73), Chaimas ben Becalelis (1520–88), Mordechajus Joffė (1530–1612), tvirtinę, kad vienintelis halachinių nuostatų šaltinis yra Talmudas. Šulchan Aruch visuotinai pripažintas 17 a., kai buvo parašyti jo dalių komentarai (Davido ben Samuelio ha-Levio, 1586–1667, Šabbtajaus ben Meiro ha-Koheno, 1621–62). Pradėtas leisti su šiais komentarais, juose traktuojamas kaip savarankiškas halachinių nuostatų autoritetas, nesiekiantis išstumti Talmudo, patogus naudotis išsilavinusiems ir paprastiems žydams.
2182