gręžtinis šulinys
šulinỹs, grunte iškasta arba išgręžta (dažniausiai vertikali) ertmė požeminiam vandeniui gauti iš vandeningojo sluoksnio. Šulinys būna kastinis (šachtinis) ir gręžtinis. Šulinys, kurio vandeningajame sluoksnyje laikosi slėginis tarpsluoksninis požeminis vanduo, vadinamas arteziniu. Šulinio vanduo gali savaime iškilti iki žemės paviršiaus ir išsilieti. Šachtinis šulinys esti 1–1,5 m skersmens, negilus (kelių, rečiau keliolikos metrų). Sienos sutvirtinamos betoniniais arba gelžbetoniniais žiedais (seniau rąstų, tašų rentiniu arba mūru) pratęsiant jas apie 0,8 m virš žemės paviršiaus. Šulinio viršus uždengiamas. Kad šachtinio šulinio neužterštų paviršinis vanduo, jo sienos iš išorės 1,5–2 m gyliu apiplūkiamos moliu, paviršius apie 1 m išgrindžiamas. Kasamas iki slėginio vandeningojo sluoksnio. Jei šulinys perkerta neuolinį vandeningąjį sluoksnį, vanduo imamas per šulinio šonuose įrengtą šulinio filtrą.
Vanduo semiamas kibiru, prikabintu prie svirties, suktuvo lyno arba grandinės, rečiau siurbiamas siurbliu. Šachtinių šulinių vanduo būna užterštas nitratais ir kitomis cheminėmis medžiagomis. Gręžtinis šulinys (vamzdinis šulinys) yra kelių decimetrų skersmens ir kelių dešimčių arba šimtų (kartais kelių tūkstančių) metrų gylio kiaurymė, sutvirtinta apsauginiu vamzdžiu. Gręžinys įgręžiamas į vandeningąjį sluoksnį ir, jeigu jis neuolinis, prie jo įrengiamas šulinio filtras, žemiau – nuosėdų kauptuvas. Šulinio viršuje – antgalis. Vanduo iš šulinio imamas siurbliu, erliftu, iš grupės negilių šulinių – sifonu. Iš slėginiame vandeningajame sluoksnyje įrengto artezinio gręžtinio šulinio vanduo iki vartotojo kartais atiteka savitaka.
Lietuvoje
šulinio įrengimas (1937; Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka)
Seniausias šachtinis šulinys (apie 2 m gylio, su 12–20 cm skersmens rąstų rentiniu), datuojamas 9 a., rastas Apuolės piliakalnyje. Šuliniai minimi 16 a. dvarų inventoriuose, kituose istoriniuose šaltiniuose. Kibiras su vandeniu iš jų buvo traukiamas kartimi su geležiniu kabliu. Kelios sodybos turėdavo vieną šulinį, 19 a.–20 a. pradžioje keliantis į vienkiemius šulinių radosi beveik kiekvienoje sodyboje (kartais net po du – prie gyvenamo namo ir ūkinių pastatų). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje plito šuliniai su svirtimi, jų rentiniai buvo renčiami iš apvalių arba skeltų dažniausiai ąžuolinių rąstų, storų lentų, mūrijami iš akmenų. 20 a. pradžioje šulinio rentinį imta lieti iš betono, dengti dangčiu, dvišlaičiu, keturšlaičiu kartais puoštu stogeliu. Dažniausiai įtaisomas velenas kibirui su vandeniu traukti. 20 a. pradžioje Klaipėdos krašte, šiek tiek vėliau Šiaurės Lietuvos, Užnemunės stambesnių ūkių šuliniuose įrengiami vandens siurbliai.
šulinys su svirtimi (1936, fotografas I. Končius; Šiaulių Aušros muziejus)
Iš gręžtinių šulinių vandeniu aprūpinami gamybiniai objektai ir centralizuotu vandentiekiu tiekiamo vandens vartotojai. 21 a. pradžioje buvo daugiau kaip 300 000 šachtinių ir apie 10 000 gręžtinių šulinių.