sumãrinis procèsas (angl. summary – trumpas, sutrauktas), supaprãstintas procèsas, civilinio proceso teisėje – bylos nagrinėjimo tvarka, kai siekiant paspartinti procesą teismui suteikiama teisė nesilaikyti tam tikrų bendrųjų civilinio proceso taisyklių. Taikant sumarinį procesą keliami paprastesni bylos aplinkybių visumos ištyrimo ir procesinės formos reikalavimai, įvairiose jo stadijose supaprastinamos taisyklės (pvz., nustatančios ieškinio pateikimo formą ar apibrėžiančios, kada būtina samdyti advokatą, dėl laikotarpio, per kurį šalys gali pateikti argumentus, dėl būtinybės rengti privalomą bylos svarstymą).
Dažniausiai išskiriamos sumarinio proceso formos: sprendimų dėl skolos išieškojimo ir nedidelių ieškinių procedūros.
Lietuvoje Civilinio proceso kodekse (2002, įsigaliojo 2003) įtvirtintos sumarinio proceso formos: dokumentinis procesas (gali būti taikomas esant ieškiniui, kurio dalykas – piniginiai reikalavimai, kilnojamojo daikto, vertybinių popierių priteisimas ar reikalavimai iš nekilnojamojo daikto nuomos sutarčių dėl nuomininko iškeldinimo), bylos dėl teismo įsakymo išdavimo (nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų, atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kita), dėl nedidelių sumų priteisimo (iki 1500 Eur), daikto valdymo pažeidimų (teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo ir jo pažeidimo faktą) ir grupės ieškinio (nagrinėjami ginčai, kai ieškinys grindžiamas tapačiomis arba panašiomis faktinėmis aplinkybėmis ir juo siekiama tuo pačiu teisinės gynybos būdu apginti į grupę susijungusių fizinių ar juridinių asmenų, kurie pareiškė ieškinį, tapačias ar panašaus pobūdžio materialines teises ar įstatymų saugomus interesus).