šumèrų ir akãdų relgija ir mitològija, sąlyginis ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Mesopotamijoje gyvenusių tautų (šumerų, akadų, amoritų, kasitų, asirų ir kitų) sukurtų religinių vaizdinių ir mitų pavadinimas.
dievo Enlilio statula (1800–1600 prieš Kristų, rasta Nipūre. Irako nacionalis muziejus Bagdade)
Mesopotamijos religijai buvo būdinga didelė įvairovė. Tikėta, kad svarbiausius sprendimus (pvz., dievų Anu ir Enlilio siūlymą sukurti žmogų) priima dievų susirinkimas. Dievai turį tam tikrą rangą, hierarchijoje užimą tam tikrą pakopą. Vietinėms dievybėms (kaimo ar miesto) buvo skiriama žemesnė vieta nei centrinėms (sostinės). Keičiantis miesto svarbai, keisdavosi ir jo dievo statusas (pvz., Mardukas iš Babilono miesto dievo tapo Babilonijos panteono vyriausiuoju dievu). Dievai buvo priskiriami vyresniajai (Apsu, Tiamata) ir jaunesniajai (Mardukas) kartoms, veikė kaip tolimieji (garbinti kaip visa ko kūrėjai, bet nelabai susiję su kasdieniu žmonių gyvenimu; pvz., Anu, sukūręs Visatą ir dievus) ir artimieji (pakartotinai ar nuolat veikiantys pasaulį, nors ir ne tokie galingi kaip tolimieji) dievai. Artimaisiais dievais laikyti šumerų Enlilis (babiloniečių Mardukas), Enkis (akadų ir asirų Ea), mėnulio dievas Nana (asirų Sinas), babiloniečių, asirų, akadų saulės dievas Šamašas (šumerų Utu), asirų lietaus ir griaustinio dievas Adadas, šumerų deivė Inana (babiloniečių ir asirų Ištarė).
Artimieji dievai globojo žmones, bet galėjo ir kenkti, sukelti karus, marą (dievai Nergalis, Era). Tikėta, kad kiekvienas žmogus turi savo dieviškąjį globėją, yra pavaldus likimui, bet apdovanotas laisva valia, todėl gali jį paveikti, pakeisti, išskyrus neišvengiamą mirtį.
Mesopotamijos tautų mitų pagrindinė ypatybė yra temų ir siužetų įvairovė, to paties mito variantų gausa, mitų plėtotė ir kitimas per tūkstančius metų. Dauguma mitų atsirado trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, nemažai jų (daugiausia šumerų ir akadų) išlikę atsiradimo ir funkcionavimo laikotarpiui artimuose užrašuose, bet daugelis – vėlesniuose užrašuose, vertimuose, atpasakojimuose kitomis kalbomis, todėl pastarųjų turinys galėjo būti pakitęs. Dauguma mitų (užrašyti molinėse lentelėse) išliko Ašurbanipalo bibliotekoje. Kūrimo mituose pasakojama apie Visatos, dievų, žmonių ir civilizacijos atsiradimą. Šumerai tikėjo, kad pradžių pradžioje egzistavo niekieno nesukurtas amžinasis Okeanas, iš savęs sukūręs pasaulio kalną, kurį sudarė neatskirti dangus ir žemė (juos atskyrė Enlilis ir Anu). Sukurtõs Visatos, ypač žemės ir žmonių gyvenimą, pradėjo veikti artimieji dievai. Šumerų himne Enliliui (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) sakoma, kad jis įkūrė pirmuosius miestus ir kaimus, paskyrė pirmuosius valdovus ir žynius, viename mitų – sukūrė vasaros ir žiemos dievus Emešą ir Enteną, kuriems pavedė rūpintis derliumi, statyti miestus ir šventyklas.
dievas Šamašas, pavaizduotas sėdintis soste po saulės, mėnulio ir žvaigždės simboliais (Šamašo lentelė, kalkakmenis, datuojama 888–855 prieš Kristų, 1881 rasta Sipare, dabar Irakas). Britų muziejus Londone
Mesopotamijos tautų kosmogoniniai vaizdiniai plačiausiai ir sistemingiausiai atsispindi epe Enuma eliš. Antropogeniniai mitai, padavimai apie pasaulio tvaną sudaro Sakmės apie Atrachasisą (17 a. pr. Kr.) pagrindą. Pasakojama, kad žmonių savanaudiškumas užrūstino dievus ir jų susirinkimas nusprendė pražudyti žmoniją – siųsti epidemijas, sausrą, badą, tvaną, bet dievas Ea nuolat pasigaili žmonių ir juos išgelbsti.
Mesopotamijos mitologinių motyvų gausu herojiniuose epuose (svarbiausias jų – Gilgamešo epas).
babiloniečių religija