šùnbeždžionės (Cercopithecidae), primatų (Primates) būrio žinduolių šeima. 22 gentys, svarbiausios: markatos, mangabiai, kolobusai (gverecos), patai (Erythrocebus), didnosos (Nasalis), pavianai, langūrai, gelados (Theropithecus); 133 rūšys. Sistematika nenusistovėjusi. Pagal ekologinius ir morfologinius požymius skiriami 2 pošeimiai: markatos (Cercopithecinae), turi talpius skruostų maišus, ir laibaliemenės beždžionės (Colobinae), būdinga sudėtingas skrandis. Paplitusios Centrinėje ir Pietų Afrikoje, Centrinėje ir Pietryčių Azijoje, Pietų Europoje (Gibraltare). Gyvena miškuose, savanoje, kalnuotose vietovėse. Mažiausios šunbeždžionės yra 34–37 cm ilgio, 0,7–1,3 kg masės, didžiausios – apie 70 cm, apie 50 kg. Patinai didesni (kartais net 2 kartus) už pateles. Kailis pilkas, rudas, kai kurių – ryškiai dėmėtas. Galva pailga, šnervės greta, nukreiptos į apačią. Žanduose 32 dantys; patinų iltys ilgos. Priekinės kojos trumpesnės už užpakalines. Daugelis turi uodegą (nekibią) ir plikas sėdimąsias trynes. Minta vaisiais, sėklomis, lapais, šakniastiebiais, kartais krabais, ropliais, paukščiais, smulkiais žinduoliais. Nėštumas 5–7 mėn., veda 1, rečiau 2 jauniklius. Dauguma šunbeždžionių subręsta 4–6 metų. Žinomesnės šunbeždžionės – mandrilas, drilas, rezusas, magotas, žalioji markata, diana, rytinė gvereca, pavianas, hulmanas, didnosa (Nasalis larvatus; Borneo endemikas, gyvena medžiuose, turi atsikišusią nukabusią nosį).
2005